TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vengti lėkštumo, ne politikos

2015 02 28 6:00

Kad Lietuvos viešoji erdvė paviršutiniška ir neverta pagarbos, retsykiais pagalvoji, nors nematyti to, kur kasdien mirksti, nėra paprasta. Dažniausiai esamą situaciją priimi kaip duotybę, negi nuolat vograusi, kad žurnalistams, politikams ir kitiems kalbantiesiems nuo statinės trūksta mandagumo ar net padorumo.

Kultūros filosofas Arūnas Sverdiolas mūsų viešąją erdvę dar prieš dešimtmetį yra įvardijęs kaip lėkštutėlę lėkštelę. Jokios gelmės, vertikalių, plataus akiračio. Niekas nepasikeitė, pamaniau šio mėnesio pradžioje, kai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Sprendimas palikti esamą teisinę apsaugą, dėl kurios socialistinio realizmo kūriniai negali būti judinami, mat laikomi kultūros vertybe, sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą viešumoje.

Septyni tarybos nariai, balsavę prieš teisinės apsaugos panaikinimą, tučtuojau buvo sumaišyti su žemėmis. Prie Kultūros paveldo departamento tądien būriavęsi piketuotojai laikė plakatus, kuriuose į paveldosaugininkus kreiptasi kaip į „sovietosaugos homosovieticus“. Architektai, menotyrininkai, istorikai, archeologai išvadinti „balvonų sargais“, „beveide taryba“, „stručiais, sukišusiais galvas į smėlį“. Kritikos ad hominem negailėjo įvairaus amžiaus intelektualai, skirtingų partijų atstovai. Ir patys neišvengė prasivardžiavimo, mat už tokią poziciją Žaliojo tilto skulptūrų išsaugojimo šalininkai juos išvadino barbarais, siaurapročiais. Visuotinis vieni kitų įžeidinėjimas, pamazgų ant galvos pylimas liovėsi nuslūgus emocijoms, tačiau per tą laiką Lietuvos reikalais besidomintiesiems tokia isterija įgriso ir gali būti, jog net palenkė daugiau piliečių į status quo išlaikymo pusę. Mat aršus kito apykaklės draskymas yra nemalonus ir verčia nusukti akis.

Jau ne kartą teko girdėti klausiant, ar Lietuvoje nėra svarbesnių dalykų nei tos skulptūros. Tokio klausimo logika kiek šluba, mat šitaip priekaištauti būtų galima kiekvienu atveju, kai nepritari ar neturi nuomonės. Vis dėlto nuogąstauju, kad vieni kitų plūdimas „žaliuoju“ klausimu tikrai laimėjo ne vieną širdį ir protą dėl sovietinių monumentų išsaugojimo. Mano manymu, skulptūras nukelti būtina - dėl kiekvieno mūsiškio, žuvusio nuo okupanto rankos, dėl jų artimųjų, dėl bendros mūsų atminties be nostalgijos laikui, kuris laužė žmones kaip tik galėjo. Taip pat dėl propagandinio poveikio šiandien - ginklo Kremliaus rankose. Beje, ne sykį klausta, ar minėti ekspertai nėra Kremliaus papirkti, nors dažniau buvo girdėti kalbų apie jų kinkadrebystę ar tiesiog kvailumą.

Nemanau, jog reikia spekuliuoti paveldosaugininkų motyvais priimti tokį sprendimą, kokį išgirdo susirinkusieji į tarybos posėdį vasario 10-ąją. Tiesa, jis buvo tikrų tikriausias vėliau viešojoje erdvėje įsiplieskusių rietenų pavyzdys. Trūko pagarbos tiek iš susirinkusių interesantų, tiek iš komisijos narių. Prisiminiau A. Sverdiolo mintį apie tai, kad privačių apmąstymų esama, tačiau viešų svarstymų nėra, o žmonės kur kas labiau gerbtini asmeniniame gyvenime nei viešumoje. Kita kilusi mintis - apie ekspertų priimto sprendimo prasmę. Užteks prasivardžiuoti išdavikais, kvailiais, Rusijos agentais ar apsimetėliais patriotais, fanatikais. Ką reiškia, kad paveldosaugininkai iš esmės nusiplovė rankas?

Teko būti dviejuose tarybos posėdžiuose. Susidariau įspūdį, kad jos nariai jautėsi esą situacijos įkaitai. Sakyta, jog vien dėl praėjusių metų pabaigoje kultūros ministro priimto įsakymo, pagal kurį nacistine ar sovietine simbolika pažymėti objektai negali būti laikomi vertingais, Žaliojo tilto skulptūros neprarado 1997 metais joms priskirtų vertingųjų savybių. Juolab jų meninė vertė nepasikeitė dėl visuomenės nuomonės. Ekspertai piktinosi, kad verčiami diskutuoti ne apie sritį, dėl kurios išmanymo tapo tarybos nariais, bet apie politinę situaciją. Keista, kai manoma, jog noras demontuoti skulptūras - politinis reikalas, o jų išsaugojimas - profesionalus požiūris. Arba idėja, kad ši situacija - apskritai ne piliečių ar politikų, o nusimanančiųjų reikalas. Ir šitaip mąsto nemažai meno atstovų. Neverta niršti ant tarybos - jos narių sprendimas tik atspindi vieną visuomenėje vyraujančių požiūrių. Pagal jį menas yra svarbesnis už politiką. Kokią teisę turi politikai spręsti apie meno objektus, o visuomenės grupės - daryti spaudimą, jeigu jos vadovaujasi emocijomis, asmeniniais vertinimais? Žinoma, šaržuoju. Vis dėlto, regis, ne vienam šiandien atrodo, kad Vilniaus centre esantis tiltas su socialistinio realizmo skulptūromis turėtų būti vertinamas atskirai nuo politikos.

Man tai kelia nuostabą, nes paminklai, skulptūros, atminimo lentos viešose vietose byloja apie mus kaip apie politinę bendruomenę, mūsų istoriją ir kryptį, kuria norime judėti. Tai daugiau negu meno objektai, tai mūsų valstybinę sąmonę palaikančios, vienijančios atramos. Tie, kuriems Žaliojo tilto skulptūros turi estetinę vertę, gali rūpintis, kad jos būtų restauruotos ir prieinamos norintiesiems pasižiūrėti muziejuje. Tačiau kova už jų išsaugojimą ant tilto suponuoja ir valstybingumo nepaisymą, ir atjautos bendrapiliečiams trūkumą. Socialdemokratai pasiūlė šiuo klausimu surengti vilniečių referendumą. Iš pirmo žvilgsnio - keista mintis, nors geriau pagalvojus, kodėl ne? Tik pretenzijas jame dalyvauti gali pareikšti ne vien vilniečiai, mat klausimas dėl sostinės širdyje esančio okupacinio palikimo - politinis. Vadinasi, rūpi visai bendruomenei. Jo vengti nereikia, kitaip nei lėkštumo viešojoje erdvėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"