TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vidinėje tyloje priartėja malonė

2016 10 09 6:00

Ūmai emocinėms aistroms sukilus stengimasis joms impulsyviai netarti: „Taip“ ir, sielai bei kūnui nusiraminus, objektyvus buvusios neramios situacijos apmąstymas – kelias į vidinę tylą, kurioje iš naujo atrandame save.

Nors bėgant amžiams žmogaus prigimties identiškumas nekinta, bet kai kurie senovės išminčių posakiai, kuriuos, pavyzdžiui, galime perskaityti 2014 metais išleistoje knygoje „Dykumos tėvų pamokymai“, stebina įžvalgumu bei aktualumu, reikalauja tam tikrų paaiškinimų. Šiame leidinyje rašoma, kad IV amžiuje gyvenusiam tėvui Arsenijui kažkas pasakė: „Man neduoda ramybės tokia mintis: „Negaliu nei pasninkauti, nei dirbti, bent jau eiti lankyti ligonių, nes tai irgi artimo meilės darbas“. Bet senolis atpažino demonų siūlymus ir atsakė: „Valgyk, gerk, miegok, nedirbk, tik neik iš celės“. Jis žinojo, kad pasilikęs savo celėje vienuolis neišklysta iš kelio“.

Šiais laikais ne tik vienuoliams, ypač neseniai įstojusiems į vienuolyną ir turintiems kad ir mažų priklausomybių nuo technologijų, kuriems regula leidžia saikingai naudotis internetu ir žiūrėti televizorių, bet ir kunigams bei visiems, kurie, rūpindamiesi savo dvasinio gyvenimo ugdymu, reguliariai skiria laiko bendravimui su Viešpačiu, svarbu budėti, kad jų maldos ir Dievo žodžio skaitymo neišblaškytų staiga kilęs prisiminimas, kad, pavyzdžiui, per televizorių netrukus bus rodoma įdomi pramoginė laida, kurią noriu žiūrėti dabar, ir kyla mintis: „Nutraukiu tyloje bendravimą su Juo. Jis juk niekur nepradings“. Ir visomis sielos galiomis „pasineriama“ į spalvingame ekrane mirguliuojančių vaizdų jūrą...

Tiems, kurie yra gundomi (beje, nėra žmogaus, kuri nebūtų aplankiusi kokia nors pagunda), galima šitaip patarti: „Jei kartais kyla pagundos žiūrėti tuščių, net sielai kenksmingų vaizdų, reikia stengtis suvokti laiko akimirkos svarbumą ir nuvyti negerą mintį šalin. Jei buvo sudelsta, ir ta pagunda tapo įkyri, reikia prašyti Jėzaus pagalbos ir išeiti iš patalpos, kurioje kilo dvasinis varginimas, užsiimti kita veikla – paskambinti telefonu tikinčiajam, kurio žodžiai galėtų dvasiškai sustiprinti bei nuraminti; pasivaikščioti lauke, pasimankštinti, susitikti su artimaisiais, bendraminčiais...“ Vėliau, kai širdis nurims, naudinga Dievo akivaizdoje pasvarstyti: „Kodėl taip netikėtai mane puolė toji pagunda? Gal širdies dalele pritariu jos sukeltam blogiui, nes dar mėgstu tas pasaulietiškas pramogas ir tuščius užsiėmimus, kurie vagia mano tylos valandėles, ir priešas džiaugiasi, kad Dievui skiriu mažiau brangaus laiko? O gal patyriau pagundą, kad suvokčiau, ko yra vertas tikrasis mano „aš“?“

Kadaise atsiskyrėlis aba Poimenas sakė: „Jei susitinka trys žmonės, kurių pirmasis visiškai išlaiko vidinę tylą, antrasis sirgdamas dėkoja Dievui, o trečiasis tarnauja tyrai nusiteikęs, tie trys dirba tą patį darbą“. Taigi vidinė tyla yra smagratis, mus įsukantis į kūrybingą gyvenimo ritmą, ir tinkamiausi vaistai nuo pagundų. Antai žinomas vokiečių poetas R. M. Rilke tylos svarbą iškėlė į dvasines aukštybes. Jis rašė: „Čia yra tiek daug mažų, savaitės metu tuščių kaimo bažnyčių... Aš pasėdžiu tai vienoje, tai kitoje, ir kartais man pasirodo net ašaros iš laimės, esant toje skaidrioje tyloje. Man atrodo, kad tokios tylos man reikėtų ištisus metus, kad galėčiau išgirsti save ir pajusti viduje tą atsinaujinimo šaltinį, kuris yra kiekvieno gyvenimo paslaptis ir kuris buvo užblokuotas ir sudrumstas.“ Verti dėmesio ir vienos jo gerbėjos žodžiai, žadinantys kurti naujus posmus: „Tavo kambario tyla vis dar tartum platus šiltas apsiaustas supa mane... Linkiu tau to, ko visada linkėjau, – tylos tavo aplinkoje, kad nekliudomai galėtum būti tuo, kuo esi, ir kiekvieną valandėlę galėtum daryti tai, ką tavo vidus sako, kas turi būti padaryta... O, aš jaučiu, kaip tu šią tylą myli...“

2009 metais Lietuvoje vyko dokumentinio filmo „Didžioji tyla“ premjera. Tai –filmas apie ypač kontempliatyvaus vienuolyno kartūzus, kurie gyvena nuošaliose Prancūzijos Alpėse (Grande Chartreuse), ir yra davę Dievui įžadus visą gyvenimą laikytis tylos, kad ypatingai pasiaukojantis jų gyvenimo būdas būtų vienu iš malonės pamatų, padedančiu pasaulyje išlaikyti gėrio ir blogio kovos pusiausvyrą.

Nors nesame tie išrinktieji broliai kartūzai, bet jei kasdien nors truputį skiriame Jam laiko, Jis, atsižvelgdamas į mūsų užimtumą ir mūsų troškimą Jam patikti, mus apdovanos tomis vienumos valandėlėmis, kuriose nuo visų priemaišų apvalomas suvokimo tikrumas – maldinga vienuma tyloje yra niekuo kitu nepakeičiama dvasinio pasirengimo augimo dovana kitų tarnystei. Ne veltui Dietrichas Bonhoeferis rašė: „Tas, kas negali pasilikti vienas, tesisaugo bendruomenės. Tas, kuris nėra bendruomenės dalis, tesisaugo vienumos. (...) Kas ieško bendrystės be vienumos, neria į žodžių ir jausmų tuštumą; kas ieško vienumos ne bendrystėje, žūsta tuštybės, žavėjimosi savimi ir nevilties gelmėse“.

Prancūzų rašytojas A. Delage rašė: „Kurkite tylą. Palikite praeities atsiminimus ir ateities rūpesčius. Pasilikite dabartyje; dabartis yra pilna Dievo. Be triukšmo, tylėdama siela kreipiasi į Dievą, ir Dievas į ją. Klausykite: „Dievas kalba širdies gelmėse...“

Pažvelkime į Jėzų, užkopusį į kalną nuošaliai ir tyloje melstis. Tesuteikia Jis mums potyrį: būdami tyloje, po kartais nejaukiai spengiančios įtampos akimirkų, mus aplankys ramybė, ir Jis kažką ištars, kažkam įkvėps... Juk tyloje viską lengviau galime išgirsti, priimti, pasiryžti naujaip Jame alsuoti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"