TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vidurvasario šilumos belaukiant

2014 07 02 6:00

Nors vasara, šiandien taip rudeniškai ir melancholiškai į palangę barbeno lietaus lašai, kad norom nenorom į galvą pradėjo lįsti visokios mintys. Ir apie gyvenimą šiapus, o paskui anapus ribos, apie baubus bei mitus, kažkieno ar mūsų pačių sukurtus, apie pinigus, kurių mūsų piniginėse dar yra, bet greitai gali ir nebūti.

Klimatologai sako, kad nėra blogų orų, yra tik netinkamas drabužis. Šį priežodį galima prisiminti vos ne kasdien, kai lietus tampa nuolatiniu palydovu. Senieji dzūkai dėl to tik džiaugiasi - metai turėtų būti grybingi. Jau ir dabar iš miško galima parsinešti visokių gėrybių - kaip niekada anksti šiemet grybautojus džiugina voveraičių derlius, atviresnėse vietose jau galima prisirinkti ir mėlynių. Tiesa, jų miškuose ne tiek jau daug. Uogautojai sako, kad net keliskart mažiau nei pernai ar užpernai. Beveik nebuvo ir žemuogių. Savo padarė gegužės mėnesį po visuotinio atšilimo užslinkusios šaltos naktys. Pakando šaltis besiskleidžiančius žiedus - ir derliaus nelauk.

„Būc daugiau šilumos, tai grybų būc lig valiai. Cik va, į miškų baisu eic dėl erkių. Da kokia įsisiurbs“, - anądien porino viena dzūkė. Moteris tikino, kad ne ji viena jau bijanti eiti grybauti - iš miesto atvažiavę anūkai miško bodisi. O juk kadaise ji savo gyvenimo be miško neįsivaizdavo - kasdien tai grybų, tai uogų lėkdavo, tai kokių žolelių parsitempdavo - iš to gyveno, iš to ir vaikus į mokslus išleido. Ir tuomet tų erkių būdavo, bet niekas į jas dėmesio nekreipdavo. Užtat dabar vos ne ant kiekvieno kampo trimituojama: „neikite į mišką“, „saugokitės erkių, jos pavojingos“. Ir taip diena iš dienos. Todėl ar reikia stebėtis, kad kam nors, net ir kaime gyvenančiam, erkė tampa ir už vilką ar mešką baisesnė... Tik ne Vištyčio krašto ūkininkams, kurie jau net nebežino, kam skųstis dėl vilkų jiems daromos žalos – nuolat pjaunamų avių. Taip yra šiemet, taip buvo pernai ir užpernai...

Pagaliau šį savaitgalį buvo padėtas taškas dėl beveik metus laiko pūsto dar vieno baubo, iš jo teišėjo šnipštas. Prieš kurį laiką visi aplinkui kalbėjo - atvažiuos vokiečiai, amerikiečiai, žydai ir supirks tą mūsų žemę, o Lietuvos kaimietis jiems taps vos ne baudžiauninku. Todėl patriotiškai nusiteikę visuomenės veikėjai puolė rinkti parašų, kad būtų šaukiamas šalies piliečių referendumas ir būtų atsiklausta jų nuomonės - galima parduoti žemę užsieniečiams ar ne. Kol vieni rinko parašus, politikai skubiai taisė įstatymus dėl vadinamųjų saugiklių. Kad lietuviai nebūtų apkaltinti europiečių laisvių ir teisių suvaržymu, kai kam į galvą šovė išganinga mintis - kiekvienas perkantis žemės būtinai turi išmokti kalbėti lietuviškai, jog su Lietuvos kaimiečiais galėtų susikalbėti.

Baimės ir baubų apimti politikai taip pasistengė pakoreguoti įstatymus, kad šiandien jau ir patys stveriasi už galvų - dirbamos ar apleistos žemės nei parduosi, nei nupirksi. Atrodo, paprasčiausias sandoris taip apraizgytas biurokratine painiava, kad ir pats nelabasis sprandą nusisuktų. Garbaus amžiaus marijampolietė, paveldėjusi nemažą gabalą gana našios žemės Dzūkijoje, net amą prarado, kai sužinojo, kokius kryžiaus kelius jai tektų nueiti, jei norėtų tuos 20 hektarų parduoti ūkininkaujančiai šeimai. Moteris nutarė, kad jai sveikata brangesnė, tad toliau lietuvišką žemę nuomos. Bet ne Lietuvos ūkininkams, o kaimynams iš Lenkijos. Šie dėl savotiškos mūsų šalies valdžios pozicijos tik rankas trina - kuo labiau suvelti Lietuvos įstatymai, kuo sunkiau žemės įsigyti Lietuvos ūkininkams, tuo jiems geriau - pasienyje esantį žemės sklypą išsinuomoti galima vis pigiau. Mat neturėdami kam jos parduoti savininkai sutiks ir su lenkų siūlomomis nuomos kainomis. Vieniems - vis geriau žvirblis rankoje nei balandis danguje, kitiems mažiau sumokėjus daugiau savoje kišenėje lieka. Tūlas suvalkietis pastebėtų - bepigu lenkams, jų zlotas net lietuviškam litui neprilygsta, tad lenkai savų pinigų žvangesį girdės dar ilgai. O kas liks mūsų kišenėse, kai piniginėse žvangės jau ne litai, o eurai, ir jų bus pusketvirto karto mažiau? „Anokia čia bėda“, - dėl tokių spėlionių nusistebėtų tikras suvalkietis ir patikintų, kad svarbiausia - ne pinigai, o jų suteikiamos galimybės, svarbiau ne išorė, o vidus, kad ir kieno jis būtų. Taip ir su ta vasara...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"