TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Viena dešimtoji įstatymo - ne visas įstatymas

2009 08 24 0:00

Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje skaitėme, matėme, girdėjome painiojant sąvokas vienintele kryptimi: nuvertinti Seimo priimtą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą.

Peršama nuomonė, kad tik siaurakakčiai seimūnai pripažino tai kaip neteiktiną dalyką, o visa protingoji visuomenė ir visa Europa stovi mūru už tai, kad vaikai ir paaugliai be apribojimų gautų tokią "viešąją informaciją, kuria a g i t u o j a m a už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, iškreipiami šeimos santykiai" (cituoju pagal Eltos liepos 14 d. pranešimą). Esą šitaip skleidžiama homofobija, t. y. panieka (vos ne diskriminacija) į homoseksualumą linkusiems ar jį propaguojantiems asmenims.

Pabūgę grūmojimų, valstybės ir Vyriausybės vadovai ketina įstatymą taisyti, bet turbūt leistina ir mums, piliečiams, klausimo neužmiršti, o pirmiausia prisiminti, kad tame pačiame įstatyme yra ir tokia nuostata: "Prie neigiamą poveikį darančios priskirta informacija, kuria t y č i o j a m a s i ar n i e k i n a m a dėl ... seksualinės orientacijos...", taigi ir dėl homoseksualumo. Ar tai homofobijos skleidimas, ar smerkimas? Įsidėmėsime šią nuostatą - gal nurimsime. Parodysime ją Europai - gal ir ji atsikvošės.

Turėtų paklausti dalyko esmės: ar tikrai mūsų nepilnamečiai nukentės, jeigu bus bent kiek pristabdyta agitacija už įstatyme išvardytų trijų rūšių lytinius santykius? Kokį pozityvų poveikį nepilnamečiams daro tokia agitacija? Virtualioje erdvėje mirgėte mirgėjo įstatymo smerkimų, bet niekas nemėgino atskleisti, kuo ir kaip tos rūšies agitacija reikalinga, naudinga ir išganinga darniam nepilnamečių brendimui, o juk tai ir yra svarbiausia mūsų ateičiai. Kai kvietė mus į Sąjungą, užtikrino, kad etikos ir kultūros klausimai paliekami mums patiems spręsti pagal mūsų poreikius ir tautos tradicijas, o dabar...

Premjero saliamoniškas pasiūlymas: nepilnamečiams pripažinti neteiktina bet kokią agitaciją už lytinius santykius! Na, tokios agitacijos jiems iš tikrųjų nereikia: vaikai tam dar nesubrendę, o paaugliams užtenka hormonų audrų ir be agitacijos, bet greičiausiai užplūs nauja lavina. Privačios televizijos prisipirkusios filmų, kur problemos dažniausiai sprendžiamos gulomis, ir neturės ką su jais daryti, turės ieškoti meniškesnių juostų - brrr, nuostoliai. Kai kurie jaunimui skirti periodiniai leidiniai smagiai pelnosi iš dirginančio skaitalo. Seksą garbinanti informacija daugeliui kelia smalsumą, ir iš jos, oho, kaip pelnomasi. Kas norės to atsisakyti?! Tokios informacijos ir propagandos gamintojai surikiuos virtinę stulbinamų europinių motyvų, nors jiems ir Lietuva, ir Europa tiek verta, kiek duoda progų pralobti, o jei ne - tegu sau jos galą gauna.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje europinės kultūros kraštų paplito tai, ką velionis Jonas Paulius II pavadino "mirties kultūra": abortų ir eutanazijos propaganda (negimusios ir nusilpusios gyvybės naikinimas), skyrybų ir nešeiminių ryšių aukštinimas (gyvybės lopšio - šeimos - griovimas), homoseksualizmo (iš esmės nevaisingų lytinių santykių) kėlimas į padanges. Kai kurie Europos Sąjungos (ES) vadovai užsimoję sudoroti kiekvieną, kas išdrįs tuo suabejoti, nors šios praktikos, kaip pripažįsta mano kalbinti rimti žmonės, yra anomalija, nes gamta mums nedavė joms tinkamos "aparatūros". Galime užjausti tuos statistinius 1, 2 ar 3 proc. vyrų (moterų dar mažiau), kurie gimsta turėdami potraukį savo lyčiai, bet kodėl jie turėtų gausinti savo gretas paaugliais, kurių orientacija dar nesusiformavusi? Homoseksualūs asmenys Lietuvoje turi visas asmenines, pilietines ir darbo teises, yra draudžiama juos žeminti ar niekinti. Ko dar trūksta? Daugelio nepasitenkinimas kyla tik tada, kai jie patys ar kokie nors užsienio veiksniai ima įkyriai skleisti šio gyvenimo būdo propagandą, net reikalauti jam ypatingo, neliečiamo statuso.

Neišvengta klausimų dėl minėto įstatymo ir per įdomų Valdemaro Laučiaus pokalbį su Tomu Venclova (LŽ, liepos 20 d.): "Man tiesa ir laisvė - svarbiau už tautą." Keistokas šis supriešinimas, tarsi tai būtų nesutaikomos vertybės. Taip, tiesa ir laisvė yra amžinos vertybės, nevalia dėl tautos interesų paminti tiesos, atimti iš žmonių laisvės. Kartu gerbiamasis poetas ir profesorius atkreipia dėmesį, kad laisvė negali būti absoliuti: "Laisvė teikia erdvės ir ne patiems švenčiausiems, net visiškai nešventiems žmogaus instinktams - tokia jau jos prigimtis, ir laisvės nedera pernelyg varžyti." Puikus pastebėjimas. Laisvė vertinga, būtina, siektina, saugotina ir gintina, bet, atmenant ir nešventus žmogaus instinktus, ji negali būti absoliuti.

Ji tik p e r d a u g nevaržytina.

Belieka klausimas, kada bus "per daug", kada protingai ir kada per mažai ribojama. Turbūt kaip daugelis rašančiųjų ir kalbančiųjų profesorius taip pat neperskaitė viso įstatymo ar jo atpasakojimo, nes neįtikima, kad neatskirtų agitacijos nuo faktinės informacijos. Iškelia vieną tiesiog vaikišką argumentą: "Paaugliai vis tiek sužinos iš bendraamžių, tad verčiau tesužino iš viešosios informacijos." Įstatymas toli gražu nekliudys teikti dalykišką informaciją apie homoseksualius santykius, be kita ko, kad jie didina pavojų užsikrėsti ŽIV ir retai kada sukuria patvarų ryšį, greičiau skatina partnerių kaitą, taigi nelabai padeda ugdyti darnią asmenybę.

Ne visus rašančiuosius parklupdė Europos patyčios. "Veido" žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis išdrįso paklausti: "Ar tikrai dangus griūva?" (Nr. 29, taip pat liepos 20 d.). Jis primena, kad Konstituciją reikia svarstyti kaip vientisą dokumentą, o ne narstyti atskiro straipsnio žodelius. Užtikrinantis informacijos laisvę 25 str. nenaikina dar reikšmingesnio mūsų tautos ir valstybės išlikimui 38 straipsnio nuostatų, kalbančių apie šeimą. Pravartu jį prisiminti:

38 straipsnis

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Ji pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios.

Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Iš Lenkijos įtakingos politikės Felicjos Grzeskowiak lūpų esu girdėjęs kuo gražiausią šio straipsnio įvertinimą. Kad Švedijos ambasadorei atrodo neleistina apie homoseksualumą kalbėti tame pačiame įstatyme, kuriame aptariami smurto ir žiaurumo klausimai, galime ją nuraminti: nors tame pačiame įstatyme, bet ne tame pačiame straipsnyje. Gal reikalausite nepilnamečių apsaugos reikalu devynių įstatymų? Homoseksualumas gretinamas tik su kitomis lytiškumo anomalijomis - biseksualumu ir poligamija, žiaurumo ir smurto reklamavimas eina savo ruožtu. Niekas neginčija, kad žiaurumas ir smurtas yra pražūtingesnis dalykas už lytines deviacijas, bet nė vienas iš puolančiųjų šį įstatymą lig šiol nepaaiškino, kokią didžią naudą teikia homoseksualumo propaganda bręstančiam paaugliui, kuriuo rūpintis ir prigimtis, ir Konstitucija įpareigoja tėvus. Lietuvai tikriausiai nelabai patinka kai kurios švediškos programos, kurias įgyvendinant gerokai padaugėjo nepilnamečių nėštumų, beglobių vaikų ir kitų bėdų, bet mūsų diplomatai nemoko Švedijos parlamento ar vyriausybės, kaip jiems reikia tvarkytis.

Siekdamas įgyvendinti Konstitucijos principus, ypač 38 straipsnio, Seimas pernai priėmė nuoseklų jo išplėtojimą - valstybinę šeimos politikos koncepciją. Ir ją kai kas skundė tetulei Europai, ir atgarsio sulaukė. Naivūs tie lietuviai - rūpinasi tautos išlikimu puoselėdami šeimos vertybes! O gal ne naivūs, greičiau jaučiantys atsakomybę ateičiai? Kiti naivuoliai, airiai, nepakluso sunkiajai Europos artilerijai ir išsireikalavo pripažinimą, kad etikos bei tautos gyvybės klausimus (pavyzdžiui, aborto) gali spręsti pagal savo tautos nuovoką, nenusirašinėti nuo gerbiamųjų švedų, belgų, olandų ir kitų tokių.

Ne gėda Lietuvai ir Airijai, o garbė, kad turi savą stuburą ir nesilanksto "mirties kultūros" skleidėjams. Kai daugelis europinės kultūros tautų labai stengiasi kuo greičiau save pribaigti, neklaužados airiai ir tamsuoliai lietuviai nori garbingai gyventi ir užsiauginti dorą jaunimą. Gerbiamieji europiečiai, nekliudykite.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"