TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Viena ranka glaudžia, kita atstumia

2015 06 11 6:00

Konstitucinis Teismas (KT) neseniai priėmė nutarimą, kuris patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės teismo abejones, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. 

Savo svetainėje pranešdamas šią žinią uostamiesčio teismas atkreipia dėmesį, kad teisinis reguliavimas, kai vertinant asmens pajamas neatsižvelgiama į tai, kokios rūšies pajamas gyventojas gauna, į jo individualias savybes (būseną), poreikius, kitas reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, laiduojančiai teisę į socialinį aprūpinimą, konstituciniams teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principams. Laukiant išaiškinimo sustabdytos bylos nagrinėjimas dabar bus tęsiamas pasitelkus KT išsakytą poziciją.

Situacija, dėl kurios prieš dvejus metus kreiptasi į KT, ne visai kasdienė: savivaldybė teismo prašė iškeldinti fizinę negalią turintį žmogų iš socialinio būsto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Prašymas atitiko tuo metu galiojusį Vyriausybės nutarimą - padidėjus asmens metinėms pajamoms, valstybės paskirtoms pašalpoms, buvo viršyta nustatyta riba. Tokiu būdu šalies pilietis turėjo būti išmestas iš socialinį solidarumą įtvirtinusio įstatymo lauko į dar didesnį skurdą.

Nors politikai ir verslininkai dažnai kalba apie minias veltėdžių, mintančių mokesčių mokėtojų pinigais, linkstu prie nuomonės, kad būti socialiai remtini, gyventi nedirbant ir tuo didžiuotis trokšta tik mažuma menkas pajamas gaunančių žmonių. Remiuosi savo savivaldybės specialistų ataskaita miesto tarybos Strateginiam komitetui, kurioje teigiama, kad „dėl bedarbių skaičiaus mažėjimo Klaipėdos mieste ir augančių gyventojų pajamų vidutinis išmokamų socialinių pašalpų skaičius per mėnesį I ketvirtį sumažėjo iki 4132 asmenų“.

Manau, kad panašiai situacija klostosi ir kaimuose, jeigu tik atsiranda darbo vieta greta. Juk, pavyzdžiui, iš provincijos emigravę į Jungtinę Karalystę lietuviai akivaizdžiai nesiveržia užimti vadinamųjų konsulinių būstų, kaip atvykėliai iš trečiųjų šalių, siekia būti gerbiami kaimynų ir netgi stengiasi šelpti giminaičius gimtinėje. Tos pačios moralinės nuostatos, esu įsitikinusi, vyrauja ir gyvenant Lietuvoje. Daugelis darbą turinčių aplinkinių iki šiol deda lygybės ženklą tarp sąvokų socialiai remtinas ir tinginys. Bet tam sudaro sąlygas pati valstybė, kai esančiajam duobės dugne ir dar tik stovinčiajam ant jos krašto įstatymą taiko vienodai.

Skelbiama, kad mūsų šalyje socialiniuose būstuose gyvena beveik 28 tūkst. šeimų ar asmenų, o dar 32,5 tūkst. laukia, kol jiems toks būstas bus suteiktas. Iš jų Klaipėdoje eilėje - daugiau kaip 2,5 tūkst. žmonių.

Jeigu kam nors kyla abejonių dėl tokių skaičių, nepasitikima pažymomis, ar visi neįgalieji iš tiesų nesveiki, ar visos pretendentų pajamos apskaitomos, kaskart, skiriant socialinį būstą ar paramą jam nuomotis, duomenis galima patikrinti labai išsamiai. Tai pastaruoju metu ir daroma, šią funkciją perleidus savivaldybėms ir seniūnijoms. Juk kasmet net didelėse savivaldybėse prašymų skirti būstą patenkinama ne daugiau kaip kelios dešimtys, mažose - vienetai. Todėl lemiamas rodiklis, ar po metų kitų žmogus atitinka socialinio būsto nuomos kriterijus, kaip aiškina teismas, o su tuo sutiktų turbūt visi tokių asmenų kaimynai - turėtų būti „individualios savybės ir kitos reikšmingos aplinkybės“.

Štai atvejis iš patirties. Prieš dešimtmetį vienam daugiabučio namo bendrijos gyventojui mirus, butą jo paveldėtojas pardavė savivaldybei, tuo sukeldamas papildomų rūpesčių, nes su valdininkais tenka derinti pastato priežiūros ir remonto klausimus. Bet blogiausia tąkart buvo, kad įsikėlę kaimynai savo kambarius pavertė landyne. Prie laiptinės su draugais nuolat alų siurbčiojantis paauglys ne vienam trikdė miegą, sudrausmintas gadino automobilius. Kaip šeima gyveno socialiniame būste - niekas nekontroliavo. Iškeldinti nedirbančios ir jokių mokesčių už paslaugas nemokančios sveikos keturiasdešimtmetės motinos su nepilnamečiais vaikais savivaldybė nesiryžo 5 metus. Kaimynų košmaras truko tol, kol šeimos neprispaudė asmeninės nelaimės ir greitųjų kreditų bendrovės. Nuniokotą butą savivaldybė remontavo kelis mėnesius, tuščią laikė metus. Visi su nerimu laukė naujojo socialinio būsto nuomininko. Ir net nepajuto, kad ten jau gyvena jauna šeima. Tačiau kaimynų nerimas, kad vieną dieną ramybė liausis, liko.

Ir iki KT nutarimo buvo aišku, kad socialinis būstas turi būti skiriamas silpniausiems visuomenės nariams laikinai, bet neatimamas dėl formalumo - pajamoms pasiekus nustatytą ribą. Daug svarbiau, kad šie dėl sveikatos būklės ar mažų uždarbių į nepasiturinčių grupę patekę piliečiai materialiai sustiprėtų, nesijaustų kaip valstybės balastas, patys siektų gyventi geriau. O gautą paramą grąžintų per gražiai išauklėtus vaikus ir anūkus ar per geras mintis tos valstybės labui. Nes kai valdininkai ir piliečiai mato tik skaičius, vieni - skirstydami, kiti - prašydami, tiek vieni, tiek kiti iškreipia visuomenės socialinio teisingumo esmę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"