TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vienam – dovana, kitam – skriauda

2015 12 02 6:00

Visi masiniai projektai anksčiau ar vėliau ima demonstruoti ir kitą, nebūtinai patrauklią, medalio pusę. Iki 1990 metų pastatytų daugiabučių atnaujinimo ir modernizavimo programa – ne išimtis. Šis masinis projektas laikomas bene sėkmingiausiu Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ir ne be pagrindo.

Nekyla minčių ginčytis dėl šio valstybinio projekto, dosniai remiamo europiniais pinigais, pranašumų. Iš tiesų daugybė daugiabučių miestuose seniai nugyventi, nemažai jų jau seniai yra kritinės būklės ir reikalauja radikalių sprendimų: arba bent kiek atgaivinti ir gal net modernizuoti, arba griauti ir nugriautųjų vietoje statyti naujus. Architektai stumia antrą variantą, ir dėl jų teisumo nekyla abejonių. Tačiau tai būtų per brangus malonumas, bent kol kas pateisinamas tik eksperimentais, todėl pirmenybė teikiama paprastesniam, nors kažin ar pigesniam. Nekilnojamojo turto plėtotojai ne iš piršto laužia, kad pastatyti naują namą yra pigiau, negu atgaivinti (renovuoti) beviltiškai pasenusį. Kai nėra rezervinio būsto fondo, skirto iškeldinamiems butų savininkams laikinai apgyvendinti, tenka rinktis brangią išeitį.

Projekto tikslai įkvepiantys: renovuotų namų gyventojams gerokai sumažės sąskaitos už šildymą, jie gyvens geros kokybės būste, kurio vertė padidės keliolika ar net keliasdešimt procentų, statybininkai turės darbo. Visa tai gražu ir sveikintina, juolab kad ir plika statistika negailestinga. Dar 2011 metais 76 proc. Lietuvos miestiečių gyveno daugiabučiuose. Iš šių daugiabučių 13 proc. pastatyti iki 1945 metų, dar 72 proc. – vėliau, bet iki 1990-ųjų.

Per keletą metų emigracija, natūralus gyventojų nykimas, naujos statybos namai statistiką pakoregavo, bet esmė nepakito – absoliuti dauguma miestiečių vis tiek gyvena senuose daugiabučiuose, už centralizuotą šildymą kas mėnesį moka šimtus eurų ir pavydžiai žvalgosi į naujų arba modernizuotų namų gyventojus.

Būsto energijos taupymo agentūros duomenimis, nuo 2013 metų jau modernizuota per 2 tūkst. daugiabučių, dar per 3,5 tūkst. jų tvarko dokumentus ir laukia savo eilės, tačiau ir tai tik keli procentai nuo visumos, nors mastas išties didelis. Tiesa, pasigirsta žinių, kad visos programai numatytos Europos Sąjungos paramos lėšos jau „įsisavintos“, todėl procesas lyg ir sustojo „pailsėti“, laukiant naujos injekcijos.

Pasigirsta įvairių pranešimų ir istorijų apie išpučiamas renovacijos projektų kainas, abejotiną darbų kokybę, paliktus be ventiliacijos nuo pelėsių grybelio žaliuojančius namus. Dažniau suabejojama ir pasirinktu projekto organizavimo ir finansavimo modeliu. Savivaldybėse sudarius renovuotinų namų sąrašus, prasideda valstybinė prievarta – suvaidinamuose visuotiniuose gyventojų susirinkimuose pažaidžiama demokratija. Juk daugiau kaip pusė savininkų privalo pritarti namo modernizavimui. Nepritaria dažniausiai senyvo amžiaus ir socialiai remtini gyventojai. Jiems palaužti yra tikrai valstybiška priemonė – nepritariantiesiems nemokamos kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį. Žmonės tampa kalti, kad gyvena savivaldybės pasirinktame name. Iš pradžių surūšiavus namus, surūšiuojami jų savininkai ir varu suvaromi į renovacijos šventę, kai kuo primenančią sovietines gegužės 1-osios demonstracijas, į kurias būdavo privalu žygiuoti gamyklų administracijų, universitetų rektorių įsakymais ir grasinant nepaklususius palikti be premijų ar stipendijų.

Nubaudus nepritariančiuosius, „geriečiams“ įteikiamas „saldainis“ – 40 proc. (dabar jau 35 tik proc.) kompensacija investicijoms, kurias įgyvendinus namas vartos bent 40 proc. šilumos mažiau.

Absoliuti dauguma savivaldybių neparinktų kritinės būklės nepasiekusių pastatų lieka be „saldainio“. Nesunku suprasti tokių pastatų savininkų bendrijų nuoskaudą: jie savo namais, pastatytais kitąsyk gerokai anksčiau už nugyventus, rūpinasi savomis lėšomis: atlieka apžiūras, remontuoja, kad namai būtų pakankamai saugūs ir energetiškai taupesni, todėl nepateks į renovuotinų sąrašą. Juk privalomo reikalavimo po renovacijos taupyti ne mažiau kaip 40 proc. šilumos jie niekada nepasieks, nes jau patys yra pasiekę 15–20 proc. efektą paprasčiausiomis priemonėmis.

Renovuotų buvusių nustekentų namų gyventojai gali rūpestingiesiems rodyti nosį: štai mes už pusę kainos gyvename prabangiai, o jūs, kvaili bėdžiai, ir toliau išlaidaukit. Iš tikrųjų – kurių galų kišti savus pinigus į namą, kurį po 20–30 metų vis tiek suremontuos valstybė?

Europiniams milijonams „įsisavinti“ jau skelbiamas naujas vajus – kvartalinė renovacija. Vėl bus siekiama bent 40 proc. šilumos taupymo. Nepatekę į numatytus kvartalus pusėtinos kokybės pastatai vėl liks be nieko. Kažkas čia ne taip. Ar ne per daug užsibrėžta nustatant modernizavimo reikalavimus, kai ignoruojami tie, kurie neleidžia savo namams visiškai sugriūti? Seniai pastatytas namas, nors ir modernizuotas, – nenaujas, gyvuos vis tiek trumpiau ir dar trumpiau, jei bus prižiūrimas taip pat, kaip ir iki renovacijos.

Galgi įstatymų leidėjams, panašių projektų kūrėjams būtų metas pamatyti ir tuos tos pačios valstybės piliečius, kurie patys organizuojasi ir savo pinigais saugo bei puoselėja turtą, o šis, nors privatizuotas, yra ir valstybės turtas. Puiku, kai renovuotas namas panašus į naują, bet kažin ar visada pateisinama tokia europinių investicijų gausa vien savivaldybių atrinktiems namams, kai paramos stokoja tie, kurie gali sumažinti investicijų poreikį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"