TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vienam laimint kitas pralaimi

2015 02 05 6:00

Anglakalbiai turi išraiškingą posakį Zero sum game (liet. „Kiek vienas laimi, kitas pralaimi“). Juo apibūdinama derybų, varžybų ar tiesiog gyvenimo situacija, kai vienas veikėjas gali gauti naudos tik paverždamas atitinkamą dalį gėrybių iš kito asmens arba pasiekti pergalę kitam neišvengiamai pralaimint.

Posakis angliškas, tačiau pats principas giliai įsismelkęs į mūsų šalies gyvenimą - esą laimėti galima tik pastūmėjus petimi savo bendrapilietį. Toks požiūris ydingas, nes numato nesibaigiančias kovas, tuščią jėgų švaistymą, kad būtų pasiekta Pyro pergalė. Laimėjimas tokiu atveju yra tariamas, juk visuomenėje visi susiję vienas su kitu. Pralaimėjusių žmonių nusivylimas, jų užgniaužta agresija anksčiau ar vėliau atsisuks prieš nugalėtojus.

Pateiksime keletą pavyzdžių. Jau kuris laikas visuomenėje verda diskusija, kaip pasielgti su vadinamaisiais balvonais – Vilniaus Žaliojo tilto skulptūromis. Visuomenė, žinoma, pasidalijusi į dvi stovyklas. Vieni ragina skulptūras nedelsiant pašalinti, kiti – palikti. Svarstomos tik šios dvi galimybės, bet jos abi reiškia vienos stovyklos pergalę, o kitos – pralaimėjimą. Tačiau Ernestas Parulskis atkreipia dėmesį, kad yra ir kitų galimybių. Pavyzdžiui, būtų galima nukelti tik tą skulptūrų grupę (vieną iš keturių), kuri vaizduoja sovietinius karius, ir toje vietoje eksponuoti vis kitus darbus, nuolat kurti tam tikrą intrigą, kaip daroma vienoje Londono aikštėje. Taip pat svarstytina idėja pakeisti skulptūrų prasmę, pavyzdžiui, nudažyti jas ryškiomis spalvomis arba suteikti joms kitą kontekstą - pridėti išraiškingus paaiškinimus, kokie čia balvonai, kaip jie čia atsirado ir kodėl priminimą apie praėjusius laikus verta palikti ateinančioms kartoms. Taip iškėlus klausimą galbūt visuomenėje ir dėl šios problemos prasidėtų prasminga diskusija, nes dabar abi stovyklos nesusikalba, pateikia skirtingo lygmens argumentus ir siekia vienintelio tikslo - įveikti oponentus.

Niekam ne paslaptis, kad valdžia linkusi primesti savo valią vienai ar kitai visuomenės grupei. Nusivylimo apimti žmonės, deja, atsako tuo pačiu. Čia prisiminkime vadinamojo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams istoriją, kuri tikrai verta išsamesnio svarstymo. Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje iniciatyvinei grupei pavyko surinkti 300 tūkst. rinkėjų parašų ir pasiekti, kad būtų surengtas referendumas. Deja, visas šis žygis bylojo apie tai, kad jo iniciatoriai jokiomis sąlygomis nėra nusiteikę pradėti dialogo, ieškoti kompromiso. Užsispirta žemės pardavimo užsieniečiams problemą trūks plyš spręsti referendumu. Taigi nutarta įjungti balsavimo mašiną, kaip dažnokai elgiasi Seimo dauguma. Tačiau pergalė balsuojant nereiškia, kad nugali visa visuomenė. Sunku demokratija vadinti padėtį, kai viena visuomenės dalis primeta savo valią kitai, net jei dauguma primeta ją mažumai.

Negana to, referendumas buvo su Trojos arkliu, ir ne vienu. Jo idėja kirtosi su tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais, todėl pasekmės būtų buvusios gerokai skaudesnės už tas, kurios tiesiogiai išplaukia iš klausimo formuluotės. Būtų buvęs suduotas smūgis Lietuvos, kaip valstybės, patikimumui, kilusi finansinių sankcijų grėsmė.

Sunkiai suprantama ir tai, kad vienu parašu ar balsu rinkėjas galėjo pareikšti savo nuomonę dėl visiškai skirtingų dalykų. Plačiau nuskambėję buvo klausimai dėl „žemės nepardavimo užsieniečiams“ ir referendumo inicijavimo kartelės sumažinimo nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst. parašų. Tačiau kartu siūlytos ir kitos naujovės, pavyzdžiui, būtinybė išteklių naudojimo klausimą spręsti tik referendumu, draudimas žemės ir miškų turėti net Lietuvos juridiniams asmenims, bendruomeninės reikšmės kultūros objektų (taigi ir privatizuotų dvarų?) suvalstybinimas. Parašai buvo renkami už naują trijų Konstitucijos straipsnių, iš viso devynių Konstitucijos sakinių, redakciją, tad siūlomų pokyčių, atidžiai nepaanalizavus galiojančio Konstitucijos teksto, buvo beveik neįmanoma suvokti. Niekas nesivargino pasirašančių žmonių supažindinti su tuo, dėl ko jie iš tikrųjų pasirašo. Negana to, net referendumo agitacijos laidose buvo diskutuojama tik dėl žemės pardavimo užsieniečiams, o apie keturis kitus reikšmingų Konstitucijos nuostatų pakeitimus nė neužsimenama!

Nemažai apžvalgininkų vis dar nepaliauja piktintis Konstitucinio Teismo nutarimu, nustatančiu, kad referendumu nederėtų priimti nuostatų, kurios prieštarauja kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms. Tiesą sakant, nelabai yra kuo piktintis, nes toks reikalavimas pagrįstas ir logiškas. Kur kas didesnį susirūpinimą turėtų kelti galimybė referendumu slapta prastumti klausimus, po vienu dideliu klausimu paslėpti pustuzinį mažų, kad už juos būtų balsuojama be jokio pristatymo ir diskusijų. Netelpa galvoje, kaip Lietuvos teisės aktai gali palikti tokias landas manipuliuoti pagrindinio šalies įstatymo nuostatomis.

Aptariamo referendumo tikrai buvo nebūtina rengti, nes riboti žemės pardavimą užsieniečiams įmanoma įstatymu, ir tai Lietuvos įsipareigojimams neprieštarauja. Toks vadinamasis saugiklių įstatymas ir priimtas, tiesa, skubotai. Kadangi tvyrojo karštligiška atmosfera, dėl šio įstatymo nebuvo diskutuojama, todėl daugelis žemės pardavimo saugiklių pasirodė esantys absurdiški ir atsisuko ne prieš užsieniečius, o prieš žemę norinčius dirbti lietuvius.

Prieš metus buvo trimituojama, kad referendumu nepriėmus Konstitucijos pataisų Lietuvos laukia tikrų tikriausia pražūtis. Referendumas nepasisekė, tačiau pastarąjį pusmetį apie žemės pardavimą užsieniečiams niekas nekalba – tai nėra nei tema, nei problema. Tad kokia buvo tos sukeltos karštligės, susipriešinimo prasmė? Kodėl suinteresuotų šalių atstovai negalėjo susėsti prie apskritojo stalo ir ramiai sutarti dėl saugiklių (kad jie reikalingi, mažai kas prieštaravo)? Kai kas tiesiog norėjo pademonstruoti savo galią, primesti sprendimą, tačiau patyrė pralaimėjimą – o kartu pralaimėjo ir visa visuomenė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"