Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Vienas tėra tikras Dievas

 

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo sūnaus.Iš Evangelijos pagal Joną

Iš visų mūsų tikėjimo tiesų apreiškimas apie Švenčiausiąją Trejybę yra pats giliausias ir turtingiausias. Mes niekada nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis nebūtų mums atskleistas. Jėzus Kristus – Dievas, tapęs žmogumi,– leido mums žvilgtelėti į vidinį Dievo gyvenimą. Jame išvystame visiškai netikėtą dalyką: slėpiningasis Dievas nėra begalinė vienatvė, jis – nuolat save dovanojantis meilės įvykis. Švenčiausiosios Trejybės šventė yra tarsi naujas grįžimas prie neturinčios pradžios ir pabaigos Dievo meilės ir dieviškųjų asmenų bendrystės.

Kas yra Dievas? Iš tiesų, į šį klausimą lengviau atsakyti, išvardijant, kas jis nėra, negu kas jis yra. Vis dėlto Bažnyčia mus moko, jog Dievas yra kartu ir trejybė ir vienybė. Kaip tai suprasti?

Dievas, įeidamas į vienos Izraelio tautos konkrečią istoriją, apsireiškia kaip vienintelis Dievas. Pakartoto įstatymo knygoje skaitome: „Klausyk, Izraeli! Viešpats mūsų Dievas yra vienas.“ Nėra kitų dievų, nes Dievas yra vienas. Nepaisant pabrėžto vienatinumo, Senajame Testamente dažnai Dievas patiriamas kaip dialoginė vienybė, kaip Dievas, esantis nuolatiniame santykyje. Puikų pavyzdį randame Patarlių knygoje: „Prieš amžius buvau sukurta... Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta... Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą; kada jis paskyrė jūrai ribas, kai jis nustatė žemės pamatus. Tuomet aš buvau su juo kaip jo Talkininkė (architektė). Diena iš dienos buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį šokdama.“ Personifikuota Dievo išmintis ne tik nuo pradžių dalyvauja Dievo kūrimo darbe, bet ir džiūgauja būdama Dievo akivaizdoje, šokdama priešais jį. Bažnyčios tėvai joje atpažino Dievo sūnaus, nuo amžių esančio priešais Dievą tėvą, skelbimą.

Švenčiausiosios Trejybės šventė yra tarsi naujas grįžimas prie pradžios ir pabaigos neturinčios Dievo meilės ir dieviškųjų asmenų bendrystės.

Naujajame Testamente Jėzus taip pat tvirtina, kad Dievas yra „vienintelis Viešpats“ ir kad reikia jį mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Tačiau kai Jėzus krikštijosi Jordano vandenyse, „netikėtai perskilo dangūs, ir Dvasia kaip balandis nužengė ant jo, o iš tų dangų pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis sūnus, su tavimi man gera.“ Jėzui krikštijantis dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė. Kiekvienas iš trijų Asmenų apreikšdamas save atskleidžia ir kitus du: Tėvas atskleidžia save kaip Tėvą, sakydamas apie Jėzų: „Tu esi mano mylimasis sūnus.“ Jėzus atsiskleidžia kaip sūnus ištardamas: „Abba“, tėve. Šventoji Dvasia apsireiškia mums kaip tėvo ir sūnaus dvasia mokydama mus ir leisdama mums ištarti: „Abba“ ir „Jėzus yra Viešpats“.

Laterano IV susirinkimas, remdamasis Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simboliu, skelbia: „Tvirtai tikime ir nuoširdžiai išpažįstame, kad vienas tėra tikras Dievas, amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, visagalis ir nenusakomas, tėvas ir sūnus, ir Šventoji Dvasia: trijuose asmenyse, bet visiškai vientisos esmės, substancijos, arba prigimties.“ Taigi yra tik vienas Dievas – vienas savo prigimtimi, vienas savo substancija ir vienas savo esme. Kiekvienas Švenčiausiosios Trejybės asmuo yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pats, kas ir sūnus, sūnus tas pats, kas tėvas, tėvas ir sūnus tas pats, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“

Nors Švč. Trejybę vienija viena dieviškoji prigimtis – vienas veikimo pradmuo, tačiau patys dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi savo kilme: Tėvas yra tas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla. Kitaip tariant, Dievas Tėvas dieviškąją prigimtį visais laikais turi Pats iš savęs; Dievas Sūnus amžinai ją gauna iš savo Tėvo, o Dievo Šventosios Dvasios prigimtis kyla iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės kaip absoliučiai tobulos jungties.

Švč. Trejybės esmė yra besąlygiškas atsidavimas ir visiškas savęs dovanojimas. Tėvas dovanoja save Sūnui, Sūnus Tėvui, o Šventoji Dvasia yra jų besidalijamos Meilės Dovana. Dievas Tėvas nuo amžių yra santykyje su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu nuo amžių yra Sūnus tik santykyje su savo Tėvu. Tėvas kalbasi su Sūnumi ir abu jie yra viena Dvasioje, kuri, galima sakyti, yra dovanojimo ir meilės Aplinka, kurioje jie yra vienas vienintelis Dievas.

Žvelgdami į Trivienio Dievo slėpinį, mes jame atrandame ir žmogaus tikrąją prigimtį bei pašaukimą. Dievas yra nuolatiniame meilės santykyje, tad žmogus, būdamas sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), yra pašauktas gyventi ta pačia tikrove. Žmogus savo esme yra kūrinys, kuris gyvena palaikydamas santykį su Dievu Kūrėju ir per tai su visais savo broliais bei seserimis. Žmogus save įgyvendina ne siekdamas absoliučios autonomijos, bet priešingai – pripažindamas, jog yra Dievo vaikas, besistiebiantis į Dievą. Ir nesvarbu, prie kurio Švč. Trejybės asmens glaustumės, visuomet artėtume prie visų trijų asmenų – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Visi Jie yra viena. Tad prašykime, kad Dievas Tėvas išmokytų mus būti Dievo vaikais, Sūnus – klusnumo Dievo Tėvo valiai, o Šventoji Dvasia – meilės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"