TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vieningos Lietuvos mitas

2013 09 13 6:00

Europos krepšinio čempionato aistros ragina lietuvius būti vieningus ir palaikyti nacionalinę rinktinę. Atrodytų, kad lyg kontrastas šiam siekiui Gedimino prospekte stūkso naują politinį sezoną pradedantis Seimas. Jame tarpusavyje ginčijasi net aštuonios frakcijos (įskaitant Mišrią Seimo narių grupę), o valdančiąją daugumą sudaro keturios partijos.

Seimas yra aukščiausioji atstovavimo institucija Lietuvoje. Todėl peršasi toks pastebėjimas: jeigu politiškai yra susiskaldęs parlamentas, į kurį renkami tautos atstovai, susiskaldžiusi turėtų būti pati tauta. Vis dėlto viešojoje erdvėje dažnai primenama, kad kadaise buvome vieningi – iškalbingiausi pavyzdžiai yra Sąjūdžio mitingai ir Baltijos kelias. Galbūt dabartinė Seimo fragmentacija yra politinio elito sąmokslas, toli gražu neatspindintis vieningos tautos potencialo?

Reikia pripažinti, kad tokiame įtarime slypi tiesos grūdas. Tai, kad partijų pasiūla daro įtaką rinkėjų elgsenai, gerai atsiskleidžia, kai analizuojami savivaldybių tarybų („mažųjų parlamentų“) lygmens duomenys. Balsavimo rezultatų 1995–2011 metais Lietuvos savivaldos rinkimuose tyrimas parodė: kuo daugiau partijų ir kandidatų sąrašų dalyvauja rinkimuose, tuo juose didesnis nestabilumas. Naujas partijas kuriantys politiniai verslininkai skatina (ir palaiko) rinkėjų nepastovumą, kartu dirbtinai keldami reikšmingų partijų skaičių.

Kita vertus, Seimo fragmentacija reprezentuoja (žinoma, toli gražu neidealiai) dažnai nutylimas takoskyras visuomenės struktūroje. Atrodytų, Lietuva yra palyginti homogeniška pagal tokius kriterijus kaip etniškumas ar religija – mūsų šalies nepalyginsi su kokia nors Belgija, kur partijų skaičius dauginasi iš dviejų vien dėl Flandrijos ir Valonijos egzistavimo (pavyzdžiui, atskirai rinkimuose dalyvauja flamandų ir valonų socialdemokratai). Vis dėlto XX amžiuje patirtos kolektyvinės traumos, režimų (valstybingumo) kaita ir demokratijoje neišvengiami socialinės diferenciacijos procesai lėmė tai, kad dabartinė Lietuvos visuomenė yra suskaldyta palyginti aštrių takoskyrų.

Dalis šių takoskyrų nėra unikalios ir gali būti susietos su seniai žinomomis teorijomis ir empiriniais faktais. Dar 1967 metais Seymouras M.Lipsetas ir Steinas Rokannas identifikavo keturis socialinius lūžius, kurie istoriškai struktūravo Vakarų Europos politiką: tai religiniai, klasiniai, etniniai ir agrariniai pasidalijimai. Pastarasis veiksnys Lietuvos nacionalinėje politikos scenoje yra menkai išreikštas. Nors pavadinimus nuolat keičiantys Ramūno Karbauskio valstiečiai atstovauja ūkininkų interesams ir dominuoja keliose savivaldybėse, „mažoje agrarinėje valstybėje“ tapti reikšminga partija jie negali dėl palyginti menkos socialinės paramos bazės.

Likusios trys takoskyros mūsų šalyje yra svarbios. Pirma, nors Lietuva yra laikoma Marijos žeme, o 77,3 proc. jos gyventojų save priskiria prie Romos katalikų tikėjimo (2011 metų gyventojų surašymo duomenys), realybėje religija yra svarbi rinkėjų mažumai. Aiškiau jiems (bent jau retorikoje) atstovauja tik konservatyvusis Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) flangas ir Lietuvos lenkų rinkimų akacija (LLRA).

Kita vertus, pastaraisiais metais sustiprėjo ir etniškumo takoskyra, kuri anksčiau nacionaliniu lygmeniu buvo mažiau išreikšta. Tai lėmė dvi esminės priežastys: paaštrėjęs lenkų ir lietuvių santykių politinis klimatas ir LLRA suartėjimas su kitomis etninėmis mažumomis, visų pirma su rusų tautybės gyventojais. 2012 metais 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose pagaliau perlipusi LLRA yra bene daugiausia homogenišką rinkėjų grupę Lietuvoje turinti partija.

Galiausiai gerai žinoma, kad Lietuvai būdinga socioekonominė nelygybė. Tai lyg ir atskiria politinę dešinę nuo kairės, kurios rinkėjai labiau pasiduoda lygiavos ir perskirstymo retorikai. Vis dėlto socioekonominiai dalykai yra svarbūs ne tik padalijant politines grupes į populizmo prieskoniais pagardintą kairę (Darbo partija, DP, ir Lietuvos socialdemokratų partija, LSDP) ir dešinę (TS-LKD ir Liberalų sąjūdis, LS), tačiau taip pat pačiose partijose. Ypač TS–LKD atveju yra aiškūs nesutarimai dėl to, kur partija turėtų judėti – socialiai atsakingos krikščioniškos demokratijos ar labiau rinkos liberalizmui pasiduodančio neokonservatizmo link.

Tačiau svarbiausios Lietuvai socialinės takoskyros S.M.Lipsetas ir S.Rokannas neminėjo. Jos šaknys slypi Sovietų Sąjungos okupacijoje ir po pusės amžiaus įvykusiame perėjime iš komunizmo į demokratiją. Egzistuoja mokslinis požiūris, kad šie perėjimai buvo susiję su tam tikrų socialinių grupių statuso ir pajamų pokyčiais: pavyzdžiui, pokariniai urbanizacijos procesai lėmė iš kaimų į miestus persikėlusių gyventi vargingų sluoksnių prielankumą sovietų valdžiai. Kita vertus, jau nepriklausomoje Lietuvoje vykęs rinkos ekonomikos kūrimas buvo itin nepalankus mažai kvalifikuotiems darbininkams, dalis jų prarado darbus ir turėtą proletariato statusą.

Neatsižvelgiant į kolektyvinę traumą, būdingą sovietinio režimo represijas patyrusiems žmonėms ir jų giminaičiams, šią takoskyrą suvokti būtų sudėtinga. Neatsitiktinai būtent ši gyventojų grupė gana nuosekliai balsuoja už TS-LKD, kuri po savo sparnu suvienijo krikščionis demokratus bei Lietuvos politinius kalinius ir tremtinius. Daugiau dėl ekonominių priežasčių nostalgiškai į sovietmetį žvelgiantys rinkėjai pasižymi ne tokiu stabiliu balsavimu: vienuose rinkimuose jie gali balsuoti už LSDP, į kitus neateiti, o dar kituose – atiduoti savo balsą DP.

Remiantis aptartomis takoskyromis, galima pateikti Lietuvos visuomenės grupių, kurių skirtumai yra daugiau nei akivaizdūs, žemėlapį: sekuliari – didesnių pajamų (liberalai), katalikiška – lenkiška (LLRA), antisovietinė – katalikiška (TS-LKD), prosovietinė – mažesnių pajamų (DP, iš dalies "Tvarka ir teisingumas"), mažesnių – vidutinių pajamų ir nuosaiki sovietmečio atžvilgiu (LSDP). Žinoma, tai nėra išsamus sąrašas visų rinkėjų ar takoskyrų. Tačiau ir jo pakanka, kad suprastume: 2–3 partijos Lietuvai yra miražas, o susiskaldęs Seimas daugiau ar mažiau atspindi susiskaldžiusią visuomenę. Vienybė įmanoma nebent džiaugiantis pergalėmis krepšinyje.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"