TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vienintelė išeitis - atsigręžti į vidurinę klasę

2012 07 19 6:26

Visi žmonės nori gyventi pasiturinčiai. Ir tik dalis jų nesutinka už tai mokėti atitinkamos kainos - t. y. dirbti, dėti pastangų, o neretai net aukoti tai, ko nesinori aukoti. Dėl pastarųjų padėtis iš esmės aiški. Problema - tie, kurie nori ir stengiasi, bet dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių vis dėlto neįgyja to, ko siekia.

Valstybės paskirtis nėra garantuoti kiekvienam iš mūsų gerą gyvenimą. Ji viso labo privalo sudaryti tokias sąlygas, kad pasiturintį gyvenimą mes galėtume susikurti patys. To atkakliai siekiantis, bet galą su galu sunkiai suduriantis žmogus yra gyvas patvirtinimas, kad valstybė šios savo paskirties neatlieka arba prastai ją atlieka.

Nesame negabi ar tingi tauta. Priešingai, lietuviai emigrantai Vakaruose vertinami kaip pareigingi ir sumanūs darbuotojai. Jų reputaciją patvirtina ir tas faktas, kad daugelis išvykusiųjų ne tik sugeba pragyventi, bet ir kasmet dar perveda į Lietuvą milijardus litų. Lietuvio gabumai ir pastangos neduoda trokštamo rezultato tik Tėvynėje.

Lengviausia būtų šią padėtį pateisinti objektyviomis aplinkybėmis - istorinių faktorių nulemtu Lietuvos atsilikimu nuo Vakarų valstybių. Tačiau šis argumentas, bėgant dešimtmečiams, tampa nebepakankamas, ypač jaunimui, jau spėjusiam išaugti nepriklausomoje Lietuvoje. Žeminantis atlyginimas ir ribotos galimybės prasimušti versle, kuriame būtų galima užsidirbti daugiau, - viena pagrindinių priežasčių, skatinančių nusivylimą ir verčiančių palikti savo kraštą.

Ypač pribloškia tūkstančiai aukštųjų mokyklų absolventų, kasmet besiregistruojančių darbo biržose - valstybė jiems tiesiog neturi ko pasiūlyti. Labiau demoralizuoti suaugusiojo gyvenimą vos pradėjusius žmones ir nuvertinti išsilavinimo prasmę vargu ar būtų įmanoma. Kalbos apie tai, kad diplomuotų specialistų rengiama per daug, tolygios pripažinimui, jog mūsų dabarties sąlygas labiau atitiktų neišprususi tauta. Tai jau ne tik darbo rinkos klausimas - tai gali atmušti norą mokytis ir ateityje dar apriboti mūsų valstybės galimybes.

Tvirtinti, kad šiomis aplinkybėmis tie, nuo kurių priklauso padėtis valstybėje, nieko nesiima, būtų neobjektyvu. Tačiau visos pastangos akivaizdžiai neduoda to rezultato, kurio laukia visuomenė. Esmės nepakeis ir jau, atrodo, pribrendęs nusistatymas įvesti krašte progresinius mokesčius. Šis žingsnis tik sušvelnins socialinę atskirtį, tačiau nepašalins tų pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmonės bėga iš savo valstybės. Padėtį galėtų pakeisti vienintelis dalykas - tvirtos vidurinės klasės atsiradimas.

Tačiau tam, kad jai pagaliau būtų atvertas kelias, nepakanka prieš kiekvienus rinkimus deklaruoti neįpareigojančią paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui - tam būtina iš esmės keisti valstybės politiką. Kas yra Lietuva šiandien? Didžiųjų verslo magnatų tėvonija. Viskas pasidalyta tarpusavyje, naujiems žaidėjams prasimušti į ribotą ir jau užimtą šalies rinką beveik nėra galimybių, - tai gali nebent tas, kas turi atitinkamą pradinį kapitalą.

Štai kodėl Lietuvoje tėra nedidelis procentas itin turtingų asmenų, o kiti tiesiog balansuoja ant išlikimo ribos. Kai nėra realios konkurencijos, tuomet gali pardavinėti produkciją ir paslaugas už europines kainas, bet atlyginimus mokėti keliskart mažesnius už Europos bendrijos vidurkį. Šios "žirklės" jau baigia pribaigti tautą, bet politikai tai vis dar traktuoja kaip liberalią ekonomiką, kuriai negali būti alternatyvos. Alternatyva yra: realiai liberali ekonomika ir reali konkurencija. Valstybė turi daryti viską, kad rinkoje atsirastų kuo daugiau naujų lošėjų. Tam geros visos priemonės, nes tik tai gali padėti ištrūkti iš jau užburtu virtusio rato.

Yra tokia sąvoka - protekcionizmas. Ji labai gerai žinoma mūsų politikams, įpratusiems pataikauti stambiajam verslui ir monopolijoms. Tačiau protekcionizmas gali įgyti ir kitą prasmę, ir tai nutiks tuomet, jei valstybė ryšis keisti kursą ir ims proteguoti vidurinę klasę. Tai - tas protekcionizmas, kuris būtų pateisinamas, nes tik tos valstybės, kurioms pavyko suformuoti dominuojantį vidurinį sluoksnį, tapo socialinės gerovės ir veiksmingos demokratijos valstybėmis.

Lietuviškieji magnatai nuo to neturėtų nukentėti - jie jau seniai prasiskynę kelius į užsienio rinkas, tad naujų konkurentų atsiradimas pašonėje juos tik paskatintų dar ryžtingiau veikti į išorę. Užtat atsivertų niša tiems, kurie dabar jaučiasi taip, tarsi bandytų galva pramušti neįveikiamą sieną.

Lietuva tiesiog neturi kito pasirinkimo, ir tie, kas ją valdo, esu tikras, tai puikiai suvokia. Tačiau jie supančioti įsipareigojimų ir inercijos. Kaipgi šitaip? Šitiek metų viską lėmė nedidelis skaičius asmenų, ir dabar staiga imsi ir atiduosi vadžias kažkokiai vidurinei klasei... Nieko nepadarysi, atidavė kitos valstybės - teks atiduoti ir Lietuvai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"