TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vienkiemiuose gyvendami valstybės nesukursime

2014 05 05 12:30

Lietuviai noriai savo 2 proc. pajamų mokesčio aukoja kariuomenei, savanoriai stoja į šaulius. Šie žingsniai prasmingi ir džiuginantys, tačiau per mažai, o gal ir visai nekalbame apie kitus dalykus - ar mes sąmoningai branginame savo laisvę ir kas mus daro atsparesniais provokacijoms bei informacinėms atakoms.

Stebėdami įvykius Ukrainoje, labai aiškiai matome, kad susiskaldžiusi ir savo šalimi bei valdžia nusivylusi tauta tampa labai pažeidžiama. Prieš dešimt metų įstoję į NATO ir Europos Sąjungą, mes sutvirtėjome, bet netapome sotūs ir saugūs amžiams. Išblaivėję nuo „neišvengiamai gerėsiančio rytojaus“ iliuzijos, galiausiai pamatėme, kad, pasirodo, laisvė nėra iškovojama visam laikui, kaip ir nėra paveldima, o valstybės gynyba yra ne tik kariuomenės darbas.

Bet ar tikrai nors kritinė dauguma Lietuvos gyventojų supranta, kad valstybės gynyba pirmiausia yra laisvos ir demokratiškos valstybės branginimas ir įtvirtinimas kiekvieno mūsų svarbiausių vertybių sąraše? Kad valstybė, o ne tik mūsų pačių kiemas ar laiptinė, yra kiekvieno mąstančio piliečio atsakomybė?

Drįsčiau tuo abejoti.

Turime ko pasimokyti iš Ukrainos

Net ir tarp jaunų žmonių nuotaikos dažnai yra paternalistinės. Daug tenka bendrauti su šiandieniniais studentais ir išgirsti, kokios jų vizijos. Jie nori, kad jais kažkas pasirūpintų, o svajonių karjera - būti sraigteliu didelėje struktūroje. Tai kodėl mes stebimės, kad net ir mažose bendruomenėse nėra daug lyderių, kurie norėtų būti už kažką atsakingi?

O kai nėra lyderių, nėra ir valstybės. Juk Ukrainos eižėjimas prasidėjo ne dabar, ne prieš pusmetį. Juk daug metų buvo matyti, kad ukrainiečiai savo valstybės nekuria. Valstybė ukrainiečiams po Sovietų Sąjungos griuvimo buvo visiška naujiena. Savos jie neturėjo ilgą laiką ir galiausiai paaiškėjo, kad sukurti per dvidešimt metų nespėjo.

Tad dabar Ukrainoje galima kalbėti ne apie valstybę, o apie suinteresuotų žmonių grupes. Vieni vadinasi politikais, kiti – verslininkais, administracijos darbuotojais ar pan. Ir visi jie sprendžia savo problemas, rūpinasi savimi ir savomis partijomis, kurios rūpinasi jais. Mūsų verslininkai ne iš pasakojimų žino, kokie vargiai perbrendami korupcijos liūnai laukia šiame krašte.

Kai stinga dirbančių bendram, o ne partijos ar būrelio savo draugų labui, tada neišvengiamai atsiranda susipriešinimas, dingsta tikėjimas solidarumu ir tuo, kas visus jungia - valstybe. O nuoskauda ir nusivylimais gyvenančia visuomene, kuri dairosi priešų ne tik išorėje, bet ir viduje, paprasta ir lengva manipuliuoti svetimiems.

Ir tada svetimos šalies žmonės užima pastatus, oro uostus, nuginkluoja karinius dalinius. Valstybė nesugeba apsiginti, o ukrainiečiai susikirstę į stovyklas diskutuoja, kas yra gerai ir kas – nelabai.

Deja, bet panašiai mąstančių, abejojančių laisve ir demokratija, negalinčių gyventi be nostalgijos mus luošinusiai praeičiai ir todėl vis dar investuojančių į palydovines antenas, yra ir Lietuvoje.

Nebesipiktinam net akivaizdžiomis vagystėmis

Man yra įstrigusi vieno režisieriaus replika: “Yra paukščių, kurie, gimę narve, mano, kad skraidymas yra liga”.

Gaila, bet šiandien dar yra verslininkų, kurie nesupranta, kad mūsų laisvė ir demokratija pirmiausia yra sąlyga tam, kad jie šiandien kuria, dirba ir vadinasi verslininkais, o ne kolūkių pirmininkais ar spekuliantais.

Kad prieš dvidešimt ketverius metus apginta nepriklausomybė yra pagrindas tam, jog šiandien esame laisvi dirbti, ką norime, išbandyti savo idėjas ir kurti gyvenimą, koks mums atrodo teisingas, o ne kokį mums sugalvojo kiti.

Prieš 24 metus, Nepriklausomybės pradžioje, buvo žadama skandinavišką gerovę pasiekti per kelerius metus, bet niekas nesuprato, kad toks gerbūvis užgyvenamas per šimtus ir dešimtis demokratijos ir laisvės metų, kada kiekvienas dirbantis ne laukia pagalbos iš valstybės, o dalį savo laiko skiria jai kurti. Pavyzdžiui, vienas danas vidutiniškai priklauso šešioms organizacijoms ar bendruomenėms.

Bet nereikia stebėtis tais, kurie geriau mokėjo prisitaikyti sovietinėje santvarkoje ir ją mena su ilgesiu.

Pažiūrėkim, kaip įvairios visuomenės grupės, turinčios daugiausiai potencialo ir galimybių - verslas, kūrybingoji inteligentija, politikai - šiandien prisideda prie valstybės kūrimo. Ar apskritai galime pasakyti, kad ką nors kuriame?

Jeigu bent girdėtume rimtas diskusijas, kai yra formuojama nauja Vyriausybė. O kas gi vyksta, susirinkus naujos koalicijos lyderiams? Jie garsiai ir be jokių skrupulų pareiškia, kad ministerijas įvertino pagal tai, kiek per jas yra skirstoma Europos Sąjungos pinigų. Ir pagal tai dalinasi postus. Ne pagal kompetencijas, idėjas ar programinius tikslus, o pagal perskirstomų pinigų sumas ir partijos įtaką. Bet tai juk fundamentalus farsas! Ir visuomenė į jį nereaguoja, niekaip nesipiktina.

Ar daug girdime mokslo balso valstybės kūrime? Aukštosios mokyklos šiandien yra pavirtusios studentų kepyklomis, nors nuo viduramžių universitetai pirmiausia ir buvo valstybės „think tank’ai“, kuriuose ir diskutuojama apie šalies ateitį, ir gimsta idėjos, kaip kurti valstybę.

Gyvenimas nesibaigia už savos tvoros

Tai kas gi mums trukdo eiti į priekį, nesižvalgant per petį atgal, kodėl vis laukiame, kad už mus kas nors nuspręstų, mums kas nors ką nors duotų, už mus sukurtų mūsų pačių valstybę ir gerovę?

Manau, kad vienas didžiausių šio proceso trukdžių yra vis dar gajus vienkiemio gyventojo mentalitetas. Jis lemia, kad lietuviai jaučia stiprią atsakomybę už save, už savo artimą, už savo šeimą, bet toji atsakomybė tuo ir baigiasi. Labai nedaug teturime patirties, kaip gyventi ne kaime, o mieste, o tai reiškia - didelėje bendruomenėje ir kurti gerovę savo iniciatyva, pasiremiant aiškiomis vertybėmis ir bendruomenės sutelktumu.

Gali būti, kad tam yra priežasčių.

Istorikas Laimonas Briedis knygoje apie Vilniaus istoriją pastebi, kad iki XX a. lietuvių miestiečių beveik nebuvo. Iki to laiko mūsų miestuose gyveno kitų tautybių amatininkai, pirkliai, gydytojai – žydai, totoriai, vokiečiai, lenkai. Dauguma lietuvių gyveno kaime ir vienkiemiuose. Pirmasis Europos žemėlapis Lietuvą XIV a. įvardijo kaip pagonišką, bemiestę, laukinę šalį. Tiesa, gal tai yra ir paradoksalu, bet tuomet buvome daug tolerantiškesni kitų tautų žmonėms.

Ir po šešių šimtų metų, XX amžiuje, tarpukariu, mūsų miestuose lietuvių tebuvo mažuma. Miestietis lietuvis atsirado tik prieš kelis dešimtmečius, todėl gyvenimo mieste papročių mes nepaveldėjome, neturime stipraus bendruomenės genetinio kodo.

Kodėl taip drįstu manyti? Dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie renkasi būstą. Koks gi yra lietuvio svajonių būstas? Beveik visi atsako, kad norėtų gyventi individualiame name, kur aplinkui nematyti kaimynų, šalia turi būti miškas, dar geriau - upė. Giliai pasąmonėje mes vis dar esame vienkiemių gyventojai, tik norime, kad troleibusas atvažiuotų į kiemą, o vaikai mokyklą ar mes patys parduotuvę pasiektume per penkias minutes.

Svajojame gyventi kuo atokiau nuo kitų ir turėti visus miesto patogumus.

Tad mūsų pasąmonėje atsakomybė dažnai baigiasi už mūsų šiuolaikinio vienkiemio – buto ar namo durų ar kiemo tvoros.

O šių dienų iššūkiai prašosi susitelkimo ir mąstančių bendruomenės lyderių, kurie primintų visuomenei, jog gyvenimas demokratijos sąlygomis yra kitoks nei rėžiniame kaime. Ir kad valstybė kuriama kitoje tvoros pusėje, - tai yra kiekvieno iš mūsų iniciatyva.

Ir tam šiandien reikia vis daugiau žmonių. Ne „elito“, kuris tik šmėžuoja glamūriniuose žurnaluose, o aristokratų. Aristokratų ne pagal visuomenės padėtį, turtus ar diplomų skaičių, o pagal tai, kokias vertybes išpažįsta, ar turi valios kurti savo valstybę - auginti pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo šalimi, naikinti griaunančius mitus, rauti lauk korupciją, visuotinį įtarumą vieni kitais, pradėti reikalauti iš savo politikų idėjų konkurencijos ir daugybės kitų darbų. Reikia suprasti, kad gerovės valstybė niekur nebuvo sukurta „teisingu padalinimu“, o tik darbu.

Kiekvienas pagal savo jėgas turime prisiimti atsakomybės dalį. Tegu tai bus nuoširdus ir garbingas kasdienio darbo atlikimas, kuris padės pasitikėti vieni kitais. Nes šiandien solidarumas, mūsų pačių valia ir mūsų iniciatyva yra mūsų pagrindinis ginklas. Tam, kad vieną dieną savo šalies nereikėtų ginti tikru ginklu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"