TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vieno lyderio istorija

2009 12 02 0:00

Jei kartais būtum gobšuolis, moterius arba rajūnas, stenkis neišsiduoti - patarė Don Kichotas Sanča Pansai, vykstančiam valdyti salos, taigi nusprendusiam paragauti nelengvos politiko duonos. Tačiau nepasiduoti šioms ydoms ne taip paprasta. Tai rodo ir Lietuvos politikų pavyzdys.

Praėjusią savaitę Artūras Zuokas atsistatydino iš Seimo narių. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar tai išties yra grynas politinio pasiaukojimo aktas. A.Zuokui iš tiesų niekas negali pasiūlyti tvirtų garantijų ("Ieškau darbo, siūlyti įdomų" - parašė jis savo tinklaraštyje). Kita vertus, neatrodo, kad A.Zuokas turėjo daug ką prarasti. Jau anksčiau jis neteko paramos savoje Liberalų ir centro sąjungoje (LiCS): nusisuko net ištikimasis ginklanešys Algis Čaplikas. Po kelių vadovavimo partijai kadencijų šis postas prarastas per pastarąjį partijos suvažiavimą. Pačios partijos reitingai kaip tik smuko iki žemiausio lygio. Perspektyva nėra viltinga, juo labiau kad per pastaruosius Seimo rinkimus A.Zuokui pačiam nepavyko nugalėti vienmandatėje apygardoje net jo numylėtame Vilniaus mieste: nusileista tuomečiam politikos naujokui Mantui Adomėnui. O jei dar Seimo nare vietoj A.Zuoko taptų jo žmona (tokią galimybę ji turi), ši politiko "auka" galėtų kelti nebent šypseną.

Galima sakyti, A.Zuokas iš tikrųjų demonstravo principingumą, kai kadaise, net ir būdamas partijos pirmininkas, nuolat balsuodavo prieš dabartinės valdančiosios koalicijos, kuriai priklausė, sprendimus. Tik vėl šis principingumas turi ir antrąją pusę: kas, jei ne pats A.Zuokas, būdamas partijos pirmininkas, sudarė valdančiąją koaliciją iš pradžių su socialdemokratais, paskui su konservatoriais. LiCS tapo partijūkšte, būtinai, be aiškesnių sąlygų ir principų, prilimpančia prie valdžios, todėl sunku tikėtis, kad ji sulauktų didesnės pagarbos ir populiarumo.

A.Zuoko tragikomedija prasidėjo ne šiandien ir ne praėjusią savaitę. Gabaus politiko skrydį jau ne vienus metus temdė ir stabdė vadinamasis abonentinis skandalas. Daugelis žmonių A.Zuokui galėtų priekaištauti daug labiau negu bet kuriam kitam politikui, nes būtent A.Zuokas galėjo tapti visiškai kitokios Lietuvos ir kitokios jos politikos simboliu, tačiau visus lūkesčius apvylė. Jaunam, nesaistomam jokių praeities šleifų, iškalbiam ir trykštančiam idėjomis politikui, atrodė, nesunkiai pasiekiamas ne tik premjero, bet ir prezidento postas. Todėl, žvelgiant iš šalies, tiesiog sunku suvokti, kodėl A.Zuokas paslydo ir nesilaikė vieno ar kito Don Kichoto Sanča Pansai pasiūlyto principo, rizikavo žėrinčia karjera dėl trumpalaikės, nors ir kokia ji būtų, naudos.

Net ir nesigilinant į visiems žinomas teismines peripetijas, galima konstatuoti, kad per 2003 metų Vilniaus mero rinkimus A.Zuokas elgėsi mažų mažiausiai nesolidžiai, siekdamas mero posto bet kokia kaina. Kodėl politikui, kuriam tada tebuvo 35 metai, taip žūtbūtinai reikėjo grįžti į tą postą tuo metu? Per rinkimus savivaldybės taryboje įvyko net ilgai užtrukęs susistumdymas prie balsadėžių, kurį matė visi Lietuvos televizijos žiūrovai - tačiau tai, žinoma, tik smulkmena, palyginti su tuo, ką atskleidė teismas ir pagarsinti pokalbių įrašai.

Kita vertus, galima tik spėlioti, kuo būtų tapęs perspektyvus politikas, jei būtų įgijęs daugiau galių. A.Zuokas, be kita ko, pasižymi ir tam tikromis keistenybėmis. Pavyzdžiui, jis aktyviai stūmė ir stumia Ermitažo-Guggenheimo projektą, į kurį, kaip pats sakosi, jau investavo milijoną litų pasiskolintų lėšų, gautų užstačius nuosavą namą. Anksčiau meras A.Zuokas išgarsėjo oranžiniais dviračiais ir kai kuriomis kitomis įdomiomis idėjomis. Sunku pasakyti, kokiais oranžiniais "Rolls-Royce" galėtų išvirsti tokie užmojai, jei A.Zuokas įgytų dar daugiau galių.

A.Zuoko karjera Lietuvos politikoje bene pati būdingiausia, tačiau tikrai ne vienintelė. Daugelis Lietuvos politikų suklupo ir nesugebėjo laikytis paprasčiausio padorumo principų - deja, tą iš dalies jau buvo galima pasakyti net apie ne vieną Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narių.

Lietuva persisotinusi lyderio laukimo, gyvena nuo lyderio iki lyderio. Tačiau viską patikėti vienam lyderiui - slidus dalykas. Šiandien lyderis geras, mielas, šauniausias, geriausias, o rytoj, žiūrėk, jau nebepakenčiamas. Ir kiek kartų taip jau yra buvę? Kur kas veiksmingiau būtų kurti skaidrią ir tikrai demokratišką sistemą, kuri būtų pagrįsta ne atskirų asmenybių žavesiu, o atvirumu, vadovų atskaitomybe visuomenei, kurioje nuolat vyktų pilietinės visuomenės ir politikų bendradarbiavimas. Tačiau šis kelias, žinoma, kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"