TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Viešpats vasaros mieste

2015 06 06 6:00

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. 

Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: "Mokytojas liepė paklausti: kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?" Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums." Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje."

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

Mk 14, 12-16. 22-26

Kas bent sykį yra judėjęs iškilmingoje Devintinių procesijoje su visomis vėliavomis ir altorėliais, smilkymais ir gėlių barstymu, giesmėmis ir maldavimais, tas turėjo pajusti, ką reiškia šios viduramžiais atsiradusios iškilmės potekstė. Švenčiausiojo Sakramento triumfą. Garbės ir šlovės perteklių, skirtą Kristaus gyvybei, kuri pasiliko žemėje ir dabar eina kartu su Dievo tauta. Didingą prasivėrusio dangaus fiestą. Nė viena kita bažnytinė šventė nėra tokia puošni ir vieša, taip drąsiai save teigianti. Ir kartu - perdėm antgamtiška, iš ano pasaulio atkakusi.

Kažkada Devintinių eisenos Vakarų Europoje buvo galingas katalikiškos tapatybės ženklas. O šiandien? Nykstanti religinio folkloro dalis, kaip ir lietuviškieji atlaidai ar gegužinės pamaldos? Gražu, unikalu, egzotiška, bet Bažnyčia juk puikiai gyvuoja ir be viso to. Kai kam viešas, primygtinis šventybių demonstravimas pakvimpa klerikalizmu ar neskonybe. Ir šiaip pompastika traukiasi iš mados, ypač tikėjimo srityje. Stebėdami popiežių Pranciškų, ir sau dabar linkime daugiau kuklumo ir paprastumo. Dar kiti nusišypsos ir sakys, kad primena krišnaitų maršus ta pačia Pilies gatve. Susitikimui su Kristaus Kūno ir Kraujo paslaptimi tikrai nebūtinas spalvingas paradas.

Karlui Rahneriui, garsiajam vokiečių teologui, jau prieš pusšimtį metų teko ginti Devintinių tradicijas, iki šiol labai gajas jo tėvynėje, ir aiškinti, kad eucharistinė procesija - tai „romus judėjimas“, „švelni taikingos didybės srovė“, neprimetanti sekuliariam pasauliui savo tiesų ir nesistengianti nieko atversti. Veikiau krikščionių bendruomenės atgailos žygis negu savo šventumo rodymas.

Uždraustos rusų valdžios po 1863 metų sukilimo, Devintinių procesijos sugrįžo į mūsų miestų ir miestelių gatves tik praėjusio amžiaus pradžioje, kartu su lietuviška spauda ir religinės laisvės įstatymais. Išliko įspūdingų tų laikų nuotraukų. Išsipuošusių žmonių jūra, vedama dvasininkų kolonos, plaukia Vilniaus gatvėmis paskui spindinčią monstranciją. Grindinys nuklotas gėlių žiedais. Boluoja moteriškos skarelės ir kunigų kamžos. Nuo balkonų ir palangių svyra kilimai. Paskui panašus paveikslas dar buvo Atgimimo pradžioje, kai vėl po visų ateizmo siautėjimų Švenčiausiasis Sakramentas išsiveržė į gatves. Pirmoji laisvų Devintinių procesija raizgėsi ir puikavosi po visą senamiestį. Ne taip, kaip dabar - iš katedros tiesiu taikymu į Aušros Vartus. Buvo į ką pažvelgti ir dėl ko suvirpėti.

Tie teatrališki renginiai iš tiesų turėjo skelbti Bažnyčios galią ir didybę, Kristaus pergalę, jo švenčiausio Kūno ir Kraujo šlovę. Šiandien monstrancijos kelias kitoks. Jos spinduliuose jau nebesušyla visas miestas. Ji veikiau - tylus pažadas, tik užuomina, o ne tai, ką galima nešti ir rodyti išdidžiai pakelta galva. Mažojo ir silpnojo iššūkis šio pasaulio galybėms, kurios vis garsiau sakosi nužengusios iš dangaus ir amžinos, kurios daug tikresnės ir įtikinamesnės nei duonos paplotėlyje slypinti Dievo gyvastis. Devintinių eisena šiandien juda svetimųjų ir abejingųjų apsuptyje. Akibrokštas, kurį turi priimti ne tik stebėtojai, bet ir patys maldininkai, jų tikėjimas. Jeigu Kristus jau nebekovoja už savo regimą valdžią sekuliariajame mieste, ką jis ten gali veikti? Laiminti visus iš eilės? Būti Viešpačiu ir gelbėtoju kiekvienam, netgi tam, kuris nusigręžia nuo jo? O gal jis - švytintis priekaištas dvasios tikrovę pamynusiam pasauliui, nebylus skundas, ana dieviškoji ašara?

Išneštas už šventovės sienų į vasaros miestą, Kristaus Kūnas ir Kraujas visais atvejais šiandien tampa tikru skandalu ir suklupimo akmeniu. Regis, jo visai netrūksta nei Pilies, nei Didžiojoje gatvėje. Miestas gyvena ir tvarkosi pagal savo taisykles. Plepa, gurkšnoja alų, užkandžiauja šaligatviuose. Katalikai kartu su ne katalikais. Užgiedojus, kad Kristus yra gyvoji duona, kad jo Kūnas - tai pasaulio gyvybė, kyla nesusipratimas. Gal reikia užsimerkti ir sukandus dantis kaip nors nugabenti jį iš vienos tvirtovės į kitą, pasikliovus bent jau eisenos dalyvių pagarba ir ištikimybe?

Bažnyčios tradicija sako, kad pats Kristus pasigedęs Eucharistijos paslapčiai skirtos šventės ir troškęs kartą per metus pakeliauti mūsų gatvėmis. Dėl to jis kitados ir apsireiškęs vienai mistikei, prašęs jos pagalbos. Ten, kur dabar Devintinės, tai jaunai vienuolei regėjosi juoda dėmė mėnulio pilnatyje. Kitų paaiškinimų nebuvo. Šventė atsirado. Viešpats vis išeina ir išeina pasivaikščioti. Jį, nuėjusį savo kryžiaus kelią, kažin ar gali nustebinti ir papiktinti koks nors žmogiškas žiaurumas, aklumas, kvailybė. Ir juo labiau jo buvimas pasaulyje bus paskendęs rūke ar smilkalų dūmuose, nepavaldus mūsų burtažodžiams, neįsakytas, juo didesnė tikimybė, kad eidamas per vasaros miestą, pilną savo džiaugsmo ir savo gyvybės, jis ims ir lemtingai pažvelgs į ką nors, stovintį pakelėje. O tasai kas nors supras viską be įsakymų. Iš monstrancijos blyksnio ar smilkalų kvapo. Kaip jau būta nesyk šioje istorijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"