Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Viktoras Uspaskichas išėjo ir... vėl sugrįžo

 
2017 08 01 6:00

Keletas pastarųjų savaičių pažėrė naujienų iš Darbo partijos, kurią ne vienas žmogus jau buvo nurašęs

Liepos viduryje į šią partiją pranešė grįžtantis jos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, o praėjusią savaitę iš jos vadovybės pasitraukė Živilė Pinskuvienė. Kokie interesai galėjo nulemti šį V. Uspaskicho sprendimą ir ar Darbo partija turi savo nišą?

Kai kurie politologai nurodo, kad V. Uspaskicho sugrįžimo priežastis gali būti 2019 metais vyksiantys Europos Parlamento rinkimai ir jo noras toliau užsitikrinti šią labai mūsų politikų geidžiamą kėdę Briuselyje. O juk išėjimas į pensiją, išbuvus reikiamus metus Europos Parlamento nariu, garantuoja labai gerą gyvenimą. Tai reikia turėti omenyje ir vertinant kitų partijų politikų norą išsėdėti šioje kėdėje iki pat pensijos.

Antroji priežastis glūdi pačios Darbo partijos viduje. Pasitraukus V. Uspaskichui šioje kėdėje sėdėjęs buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vicepirmininkas Valentinas Mazuronis tik pasyviai stebėjo, kaip jam vadovaujant iš Briuselio partijos reitingai smuko žemyn, kol pasiekė logišką finalą: ši politinė jėga, turinti rimtą finansavimą, daug narių ir gerą organizacinę struktūrą per Seimo rinkimus atrodė beviltiškai.

V. Mazuronis, skirtingai nei Gabrielius Landsbergis, iš Europos Parlamento negrįžo į Lietuvą, kad padėtų partijai. „Darbiečiai“, likę beveik be lyderio, pralaimėjo.

Po rinkimų naujoji jų vadovė Ž. Pinskuvienė nesugebėjo suvaldyti chaoso, tvyrančio partijoje, iš jos ėmė trauktis iki šiol šiai politinei jėgai vadovavę asmenys bei kiti politikai, daug priešpriešų kilo įvairiuose skyriuose. Pati Ž. Pinskuvienė sulaukė daug neigiamo žiniasklaidos dėmesio, panašiai kaip ir „valstietė“ Greta Kildišienė.

Suprantama, kad esant tokiai situacijai, kai vienintelė žinia apie partiją – koks nors naujas skandalas, reitingų, matyt, nei išlaikysi, nei juo labiau neužsiauginsi.

Todėl visiškai įmanoma, kad ir pats V. Uspaskichas nusprendė gelbėti savo kūdikį nuo sunykimo, o gal tai pakvietė padaryti jo bendražygiai. Ir interesai sutapo: partijai reikia gerų rezultatų per 2019 metais vyksiančius savivaldos rinkimus, o 2020-aisiais – patekti į Seimą. V. Uspaskichui, kaip minėjome, reikia gauti vietą Europos Parlamente.

V. Uspaskichui ir Darbo partijai visos iškeltos bylos jau praeityje, o R. Paksui ir kai kuriems jo bendražygiams – tai šių dienų ir kelerių būsimų metų realybė.

V. Uspaskichas greičiausiai dar kartą taps Darbo partijos pirmininku (nors Ž. Pinskuvienė ir tvirtina, kad gali būti išrinkta ji), o tada Darbo partija pabandys vėl siekti apčiuopiamų rezultatų per 2019-ųjų ir 2020 metų rinkimus.

Premjeras Saulius Skvernelis, vienas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS) lyderių, sako, kad Darbo partijos sėkmės metai jau praeityje. Bet ir S. Skvernelis, ir kiti, vertinantys „darbiečių“ galimas perspektyvas, sugrįžus V. Uspaskichui turėtų neužmiršti: visos politinės jėgos, su kuriomis dėl balsų konkuruotų Darbo partija, dabar pačios susiduria su rimtomis problemomis. Ar ne dėl tos priežasties turime tokį bet kuriai parlamentinei demokratinei valstybei nemalonų skaičių – daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių šalies gyventojų nenori eiti į rinkimus arba nežino, už ką balsuoti?

Tos partijos, kurių elektoratas „persidengia“ su buvusiuoju Darbo partijos elektoratu (jį ši, matyt, panorės susigrąžinti), yra Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), partija „Tvarka ir teisingumas“ ir iš dalies LVŽS bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, tiksliau, jos partneriai per rinkimus Rusų sąjungos politikai. Visų jų lyderiai savo charizma nelabai gali lygintis su V. Uspaskichu, kuris ir pasitraukęs iš politikos buvo nuolat prisimenamas ir minimas.

O pirmosios trys partijos dar susiduria ir su dualizmu savo politinės jėgos viduje. LSDP, iki šiol garsėjusi šaltu pragmatizmu šalinant bet kokias vidines problemas, dabar turi spręsti situaciją, kai viena kalba naujas partijos pirmininkas Gintautas Paluckas bei kai kurie jį palaikantys skyriai, o visai ką kita – LSDP frakcija Seime, kurios viduje buvo dar ir du „darbiečiai“. Tokia dvivaldystė partijoje, jeigu jos nesugebama konstruktyviai sureguliuoti, anksčiau ar vėliau turės liūdnų pasekmių.

Dviejų lyderių problema yra ir LVŽS, nors jai ir bandoma neleisti didėti. „Tvarkiečių“ situacija tik iš dalies panaši į „darbiečių“. Jų pastaruoju metu jau nebelydi skandalai, bet kaip „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderį bei įkūrėją vis tiek ne vienas prisimena Rolandą Paksą. Tik R. Paksas, skirtingai nei V. Uspaskichas, negali dalyvauti rinkimuose į Seimą. Tačiau galbūt to nedarys ir V. Uspaskichas, jeigu išsaugos kėdę Briuselyje. Beje, rinkimai į Europos Parlamentą vyks anksčiau, nei rinksime Seimą.

Reikėtų nepamiršti ir dar vienos aplinkybės, dėl kurios tik V. Uspaskichas gali grįžti prie savo partijos vairo. V. Uspaskichui ir Darbo partijai visos iškeltos bylos jau praeityje, o R. Paksui ir kai kuriems jo bendražygiams – tai šių dienų ir kelerių būsimų metų realybė.

Dabar nenagrinėsiu „tvarkiečių“ bylų, bet kalbant apie tai, kam Lietuva turi būti dėkinga už V. Uspaskicho sugrįžimą, reikia prisiminti ir Darbo partijos bylos peripetijas. Jos labai daug pasako apie Lietuvos teisėsaugą. Ši tema verta ne mažiau dėmesio nei V. Uspaskicho noras sugrįžti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"