TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vilkais gimę avių negano...

2014 12 10 6:00

Nespėjome atsargiai pasidžiaugti, kad šiemet sumažėjo emigracija, o ekonomikos apžvalgininkai vėl gąsdina: iš Lietuvos į užsienį pradėjo bėgti kapitalas. Esą jam Lietuvos rinka per maža, trūksta erdvės sparnams.

Būtų panašu į tiesą, jei kapitalas skuostų į Kiniją, Lenkiją ar bent į Baltarusiją. Bet kai kapitalas renkasi Nyderlandus arba kai jis lyg benamis kačiukas ima braižytis į Latvijos ar Estijos duris, kur rinka, jei turėsime galvoje fizinius vartotojus, dar mažesnė negu Lietuvoje, darosi aišku, jog svarstymai apie rinkos "dydį" - tik figos lapelis, pridengiantis kitą prioritetą: rinkos mokumą arba potencialių vartotojų perkamąją galią.

Deja, gyventojų/vartotojų skaičius visuomenėje ne visada sutampa su realių pirkėjų skaičiumi. Norėti pirkti, vartoti gali beveik visi, tačiau (į)pirkti - ne visi. Būtent skirtumas tarp „norinčiųjų“ ir „galinčiųjų“, o ne makroekonominiai rodikliai atspindi realų gyvenimo lygį.

Pasak ekonomikos teoretikų, vartotojų rinkos struktūra ir apimtis didžia dalimi priklauso nuo mokios, įpirkti galinčios visuomenės dalies struktūros. Moki rinka - ne milijonieriai. Mokios rinkos struktūrinį pagrindą sudaro stipri ir gausi vidurinė klasė.

O ką matome Lietuvoje? Milijonierių užsiauginome, nors nesame turtingi nei naudingųjų iškasenų, nei milijardinę apyvartą skaičiuojančių įmonių. Matome ir dar vieną itin nemalonų reiškinį: kuo daugiau atsiranda milijonierių, tuo sparčiau daugėja skurstančiųjų ir plonesnis darosi vidurinės klasės sluoksnis.

Veiksmažodis "matome" čia pavartotas tik stiliaus sumetimais. Iš tikrųjų tokią pirkėjų/vartotojų rinkos struktūros raidą "mato" anaiptol ne visi mūsų ekonomistai, o jau Vyriausybės nariai ir visai to nepastebi. Net neva socialiai orientuotas dabartinis ministrų kabinetas.

Vos apšilusi kojas ir pradėjusi skinti vaisius, kurie ant valstybės ekonomikos medžio užderėjo dėl dešiniųjų valdžios kietų priemonių, dabartinė Vyriausybė ėmė trimituoti, kad krizė baigėsi. Prasidėjo atlyginimų atkūrimas į prieškrizinį lygį, bet ne tolygiai visiems nuskriaustiesiems, o pirmiausia tiems, kurie uždirba daugiausia: ministrams, seimūnams, teisėjams ir kitiems valstybės pareigūnams. Jiems algos kilo šimtais, tuo metu minimalus atlyginimas buvo padidintas vos keliomis dešimtimis litų.

Apie pensijų, pašalpų didinimą prisimena nebent opozicija... Galima būtų ją paglostyti už tai, jei ne vienas „bet“: tiek pozicija, tiek opozicija nesiryžta realiai įvertinti žalos, kurią valstybei ir tautai daro nesuvaldoma masinė emigracija.

Slėpdamiesi nuo realybės kaip zuikiai po kopūstlapiais, valdžios žmonės šneka apie ekonominę naudą, kurią valstybei (nejaugi?) duoda emigrantų į Lietuvą giminėms parsiunčiami doleriai ir eurai, svaičioja apie „globalią Lietuvą“, iš kurios, tarp mūsų, paprastų lietuvių, kalbant, liks tik kukurbezdalio dūmelis, jei lietuvių nebeliks tame žemės lopinėlyje, kuris vadinasi „Lietuva“. Emigracija ne tik išplauna iš Lietuvos geresnio gyvenimo, lengvesnės duonos ieškotojus, kurių netrūksta ir kitose šalyse, ji savo mastu pakerta ir mūsų valstybės ateities šaknis. Iš Lietuvos masiškai išvažiuoja ne paliegėliai, o darbingi, gabūs jauni žmonės, būsimi tėvai, mamos, kurie gimdys, augins naujus vartotojus, pirkėjus jau kitoms šalims.

Paskui žmones iš Lietuvos ėmė bėgti ir kapitalas. Jam patrauklesnės tos rinkos, tos valstybės, kuriose yra mažiau įvairių pašalpų ir lengvatų gavėjų, daugiau padorias pajamas skaičiuojančių, žvaliai sporto klubuose svarmenis kilnojančių vidurinės klasės atstovų, bėgimo takeliuose plušančių jų draugių bei ne tik morkas auginančių, bet ir kelionėmis, teatrais pasilepinti galinčių pensininkų.

Matyt, reikia būti nepakeičiamu socialdemokratų finansų ministru, kad, esant dabartinei neperspektyviai Lietuvos demografinei ir ekonominei-finansinei situacijai, optimistiškai trauktum tą pačią lopšinę, kurią Lietuvos visuomenei šis ministras giedojo ir prieš pat aną krizę: viskas neva gerai, viskas puiku, o poryt bus dar geriau...

O rytoj?

Kas rytoj giedos „Lietuva, Tėvyne mūsų“? Imigrantai iš kitų šalių, kuriuos įsileisti į mūsų darbo rinką reikalauja verslininkai, nenorėdami susimažinti pelno ir perskirstyti jo padoresniam atlyginimui už darbą, nenorėdami investuoti į bedarbių, kurių apstu ne tik Turkijoje ar Baltarusijoje, bet ir Kelmėje bei Tauragėje, Akmenėje ir Ukmergėje, mokymą?

Ekonomika - humanitarinis mokslas, nes turi reikalą ne su technika ar technologijomis, o su žmonėmis, gamintojais ir vartotojais. Tačiau šito posovietinės Lietuvos ekonomikos vairininkai nenori pripažinti. Jie ir šiandien „vairuoja“ taip, kaip visuomenės lūkesčius bei poreikius ignoravę sovietų ekonomistai - „raudonieji direktoriai“, kuriems žmogus tebuvo sraigtelis, turintis vien dirbti, o ne džiaugtis gyvenimu.

Deja, dabartiniai raudonojo vilko palikuonys, vilkės pienu maitinti valdžios vilkiukai demokratiškai ganyti avių niekaip neišmoksta. Ir vargu ar išmoks...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"