TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vilko bilieto pardavėjai

2010 02 09 0:00

Visuomet tikėjau, kad neteisingą nuomonę reikia ne uždrausti, o atremti. Nekalbant apie tuos atvejus, kai visų sukritikuotas ir pajuoktas žmogus po metų ar šimto pasirodė vienintelis buvęs teisus. Be to, net ir klaidinga nuomonė savaip yra naudinga, nes paryškina tiesą, įkvepia ir sutelkia jos gynėjus.

Tai patvirtino ir praėjusios savaitės viena tendencinga Lietuvos televizijos laida, virtusi generalinio prokuroro apologija. Tačiau tokia nenatūralia - Algimantą Valantiną visi gynė taip dirbtinai, be vidinio įsitikinimo ir ugnies, kad buvo akivaizdu, jog jo tolesnis darbas nebeįmanomas. Tad Ritos Miliūtės laidą "Teisė žinoti" derėtų ne supeikti, o pagirti, kad tapo paskutiniu lašu šioje užsitęsusioje istorijoje, ir užmiršti, nevaržant laidos vedėjos "teisės mylėti", net jeigu jai aukojamas objektyvumas.

Tačiau tikrasis to vienminčių vakarėlio televizijoje tikslas buvo ne generalinio prokuroro gynimas. Tiesą sakant, niekam per daug nerūpėjo A.Valantino likimas, prokuroras čia net nebuvo svarbiausias veikėjas - pirmuoju smuiku griežė toks piktas žmogutis, kuris be grimo galėtų vaidinti apšepusį pagiringą stribą. Negalima tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, ne visi mes gimstame gražuoliai. Kiek daug pavyzdžių, kai luošame kūne įkalinta tauri siela. Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis. Tulžingas, alsuojančias neapykanta "vienam laikraščiui". Tam laikraščiui ir jo redaktoriui būtų nei šilta, nei šalta dėl besikėtrojančio, paroksizmo ištikto diskusijos solisto.

Tačiau nevalia tylėti, kai dumblais drabstomi nekalti žmonės, daužomi visi tie, kurie nesutinka su melu ir neteisingumu, nori apginti silpnuosius, negalinčius apsiginti (iškrypėlių prievartaujamą Kauno mergaitę), trokšta gyventi kitokioje, geresnėje Lietuvoje. Tai buvo ne gynybos ir išsaugojimo, o kitaminčių puolimo ir naikinimo vakaras.

Kliuvo net Teisėjų tarybai, kad ji rekomendavo Šiaulių apygardos teismo pirmininkui Boleslovui Kalainiui vykti į Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisiją. Niekas negalėtų įrodyti, kad buvo kėsintasi į teisėjo nepriklausomybę, kad politikai darė poveikį konkrečiam teismo sprendimui ar teismo pirmininko karjerai. Jeigu kam ir kyla grėsmė, tai toms jėgoms, kurios iki šiol buvo virš tautos atstovybės - Seimo, virš įstatymų ir net Konstitucijos, kuri saugo kiekvieno žmogaus privataus gyvenimo, susirašinėjimo, telefono pokalbių ir kitų susižinojimo priemonių neliečiamybę, teigia, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tačiau tai Lietuvoje seniai - tik tušti žodžiai. Seimas, kilus žurnalistų šnipinėjimo skandalui, mėgina šiems žodžiams sugrąžinti turinį. Egidijus Kūris, būdamas Konstitucinio Teismo pirmininkas, padarė viską, kad Seimas būtų paverstas butaforine institucija, tikru marionečių teatru, kurį šokdina, tampo už virvučių, kas netingi: prezidentūra, Valstybės saugumo departamentas, prokurorai, bet pirmiausia - teisėjų klanas.

Graudžiai atrodo E.Kūrio įtikėjimas savo neklystamumu, pretenzija į paskutinį žodį - komiška lietuviško fundamentalizmo atmaina. Tačiau visiškai nejuokinga, kai universiteto teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas viešai užsipuola Seimo narį, žurnalistą ir rašytoją Saulių Stomą, pareikšdamas, kad normalioje valstybėje jis negalėtų prie Generalinės prokuratūros priartėti per 50 metrų, o štai Lietuvoje drįsta ją net kritikuoti. Mat kadaise buvo nuteistas ir sėdėjęs kalėjime.

Iš tikrųjų Lietuva nėra normali civilizuota teisinė valstybė. Bet ne dėl S.Stomos, o dėl E.Kūrio, kuris viešai mindo Konstituciją, įstatymus, žmogaus teises ir nesulaukia protestų, nėra ignoruojamas diskusijos dalyvių. Vargiai pajėgtume išvardyti - nuo Servanteso, Fiodoro Dostojevskio ar Oscaro Wilde'o - visus pasaulio rašytojus, kuriems teko pasėdėti belangėje. Tačiau niekam nešaudavo į galvą jų paskelbti raupsuotaisiais, kaip tai padarė E.Kūris ir R.Miliūtė.

Viešai drausdamas S.Stomai kritikuoti Generalinę prokuratūrą buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas pažeidė mažiausiai tris Konstitucijos straipsnius, teigiančius, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti (25 str.); įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.); piliečiams garantuojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, draudžiama persekioti už kritiką (33 str.).

Ar teisės profesorius nežino, kad talentingas eseistas S.Stoma, savo geriausiais kūriniais prilygstantis Tomo Venclovo ir Rolando Rastausko esė, šiuo metu net nėra teistas? Pagal Baudžiamojo kodekso 97 str. po trejų metų nuteistajam už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus teistumas išnyksta ir "asmuo laikomas neteistu".

Galbūt E.Kūris bandys išsisukinėti, neva draudimas S.Stomai išsakyti savo nuomonę apie prokuratūrą buvęs tik moralinis. Bet tai ne geriau, nes visos žmogaus teisės pirmiausia yra moralinės, o tik paskui - "įstatymiškos", valstybės pripažįstamos. Šis E.Kūrio išsišokimas yra simboliškas ir dėsningas, atskleidžiantis visą teisingumo ir teisės dramą Lietuvoje: vyrauja sovietinis paveldas, nors ir padabintas vakarietiškais apdarais. Tai geriausiai atspindi E.Kūrio tėvo Prano Kūrio biografijos eilutė: LTSR teisingumo ministras 1977-1991 m. (nuo 1990 m. - Lietuvos teisingumo ministras). Tarp LTSR ir Lietuvos teisingumo - jokios tarpinės ar tranzitinės stotelės.

Panašiai Tamara Birmontienė, Sąjūdžio metais parašiusi ir Maskvoje apgynusi NKVD kruvinus nusikaltimus pokario Lietuvoje šlovinančią disertaciją, išsyk tapo pirmąja Lietuvos žmogaus teisių centro vadove. Vėliau ši stribų lakštingala buvo paskirta prezidento Valdo Adamkaus teisės patarėja, o štai dabar - Konstitucinio Teismo teisėja. Lygiai taip, be tarpinių stotelių, marionetinės Vyriausybės teisingumo ministras P.Kūris, vienas iš "blogio imperijos", kuri trypė žmogaus teises, ramsčių, buvo išrinktas Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju. Todėl nenuostabu, kad jo nelabai nusisekęs sūnus E.Kūris, užsimiršęs, jog jau ne Sovietų Sąjungos laikai, bando iš S.Stomos atimti žmogaus teises ir nurodinėti, apie ką jis gali rašyti, o apie ką ne. Sovietinis, represyvios kilmės mentalitetas, kuris priešinasi bet kokiam pilietinių teisių plėtimui. Ar ne todėl E.Kūris gulė kryžiumi prieš tai, kad išeivijai būtų suteikta daugiau teisių ir antroji pilietybė?

E.Kūris ir R.Miliūtė visos Lietuvos akivaizdoje bandė S.Stomai įbrukti vilko bilietą. Tai okupacijos laikų dokumentas, kurio niekas nėra regėjęs, bet visi žinojo, jog jis egzistuoja - įrašu darbo knygelėje, spaudu pase ir, žinoma, anketa, kurioje kamantinėjama ne tik apie tave, bet ir apie visus gimines, net mirusias. Kitaip tariant, vilko bilietą galėjai ir paveldėti - iš enkavėdistų nukankintų ar ištremtų į Sibirą artimųjų. Net jeigu sėkmingai įveikdavai visus anketos klausimus, pabaigoje tykodavo pats nekalčiausias ir pats klastingiausias: ar anksčiau buvai komunistų partijos narys? Jeigu buvai (o dabar - ne), vadinasi, esi išmestas, taigi jau esi vilko bilieto savininkas - tau iki gyvenimo pabaigos užkirsti visi keliai, šio nuosprendžio nepakeis joks teismas, nebent Paskutinis.

Pasirodo, vilko bilieto pardavėjų išliko ir nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje. Nepaklusę sistemai pareigūnai traiškomi, naikinami, net ir išmesti iš postų nepaliekami ramybėje, jiems trukdoma susirasti patį menkiausią darbą. Vilko bilieto vos per plauką pavyko išvengti buvusiam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Vytautui Greičiui (apsimelavusių teisėjų suokalbis), tačiau jį gavo buvę Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos vadovai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis, buvęs Telšių apskrities mokesčių inspekcijos vadovas Antanas Naujokas (už "Samanėlės" bylą). Vilko bilietas jau paruoštas Kauno apygardos teisėjai Neringai Venckienei, kuri nesutiko, kad pedofilų tinklas liktų šešėlyje ir nenubaustas.

Bet kūrių laikas baigiasi. Reikėjo dviejų - vilties ir pykčio - kibirkščių, kad įvyktų sprogimas, nuvalęs kelią permainoms ir reformoms. Vilties kibirkštis yra prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pykčio kibirkštimi tapo pedofilijos skandalas, kurį prokurorai ir jų bendrininkai mėgino nuslėpti. Pasipiktinusių ir neišsigandusių, atgavusių viltį žmonių tiek daug, kad visiems vilko bilietų jau nebepakaks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"