TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vilniaus gatvės ir iškabos jose

2007 01 09 0:00

Į rankas pateko neseniai išleista įžvalgaus kalbininko dr. Prano Kniūkštos knygelė "Viešieji užrašai"*. Skaitau ją su įdomumu ir kitiems patariu ją pasklaidyti. Ši knygelė savaip papildo to paties autoriaus šiais metais pasirodžiusį veikalą "Administracinė kalba ir jos vartosena".

Vilniaus viešųjų užrašų vaizdas žiniasklaidoje ir spaudoje jau ne kartą buvo kritikuotas. Dabartinis nė kiek nepasitaisė ir net priešingai - nelietuviškų, vis įmantresnių užrašų daugėja, jie dygsta ant įspūdingų pastatų stogų, ant naujų institucijų fasadų, viešbučių ir kavinių prieigų vienas po kito. Lietuvių kalbos šalia jų įrašo dažnai iš viso nėra arba lietuviški žodžiai sunkiai įžiūrimi, nukišami kur į kampą vos kelių centimetrų dydžio. Knygelės autorius nuo seno jais domėjosi, taisė jų klaidas. Jau prieš daugelį metų, kai Vilniaus gatvių sankryžose atsirado skydai su užrašu "Lida", jis laikraštyje paklausė "Kodėl kelininkai užuot nurodę vairuotojams kelią į Lydą, siunčia juos pas Lidą? Klaidingas užrašas kaip mat dingo.

Naujai išleistoje knygelėje kalbininkas nurodo, kad nuo to laiko daug kas keitėsi. Jau 1997 metais buvo pagerintos Firmų vardų darymo taisyklės, 2000-2005 metais patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklės. Tačiau pavieniai užsispyrėliai iki šiol jų nesilaiko ir eina prieš Valstybinės kalbos įstatymą.

Knygelė parašyta gyvai ir išradingai. Viename jos skyriuje dėstoma "Moksliškai dalykiškai", kitame "Kritiškai logiškai", trečiame "Kritiškai lyriškai". Autorius aptaria informacijos, reklamos iškabų, prekių ženklų sąvokas, duoda vertingų pastabų ir pasiūlymų. Vartosenos apibendrinimus - jos pagrindus ir principus - išdėsto atskirai ir nukelia į leidinėlio pabaigą.

Dalykiškai dr. Kniūkšta svarsto apie lietuvių mokslo kalbos padėtį. Pagarbos jai kalbininkas pasigenda ir valdžios dokumentuose, ir mokslo institucijose. Pagal Mokslo ir studijų departamento parengtą projektą vienaip yra vertinami mokslo darbai, spausdinti Lietuvoje ir parašyti lietuvių kalba (jie gauna mažiau balų), ir visai kitaip užsienio kalbomis. Pastarieji tampa prestižiniai. Štai kaip žiūrima į lietuvių mokslo kalbą. Kritiškai autorius pasisako ir apie Valstybinio patentų biuro skleidžiamus nelietuviškus pavadinimus. Ne pagal taisykles sudaryti, šio biuro oficialiai įteisinami, jie tampa prekių ženklais ir tokie patenka į iškabas.

Skyrelyje "Kritiškai lyriškai" autorius tarsi Maironis meta į akis "pirštinę geležinę" tiems, kam gimtoji kalba širdies nebesuvirpina. Su grakščia ironija jis kalba apie suspėjusius prakusti pusponius, nebenorinčius lietuviško žodžio viešai parašyti. "Ne vienas "kai kas", - sakoma, - įsivaizduoja esą dukai ir dukės, Vilniuje stato palacus ir housus, juose steigia pubus ir shopus ir užsidėję ant galvos crownas važiuoja į plazas coca colos išgerti" (p. 41). Anot autoriaus, greitai giedosime ne pagal Maironį - Dunkso Vilniaus rūmai, o naujoviškai - Dunkso Vilniaus pubai ir palacai.

Knygelės pabaigoje dr. Kniūkšta trumpai aptaria ir neseniai visuomenei paskelbtą Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektą, kuris, deja, apie viešuosius užrašus nepateikia beveik nieko naujo ir nieko gero, o kai kur ne tik nuvilia, bet ir stebina. Projektas palieka atviras landas nelietuviškiems užrašams ir neduoda aiškių atsakymų į labai svarbius klausimus.

Šį projektą kaip ir kitas viešosios kalbos problemas drauge su knygelės pristatymu savo posėdyje svarstė Savivaldybės kalbos tarnyba, kur svarių minčių pažėrė šios tarybos nariai bei atstovai. Tos tarnybos nuopelnas, kad nemaža netikusių užrašų buvo sutrukdyta kabinti, nemažai pasiūlyta naujų pakaitų.

Bet ypač didelę pagarbą sukelia tie įžymūs kalbininkai, kurie, atidėję į šalį svarbius savo mokslinius tyrinėjimus, su visa energija imasi tokių kasdienių, tokių nedėkingų darbų. Jie supranta, kad dar daug ką reikia padaryti, kad ir nedideliais dalykais galima ugdyti taurią tautos savigarbą. Be jų, narsiųjų lietuvių kalbos ekologų, sunku būtų įsivaizduoti Vilnių kaip Europos kultūros sostinę.

*Pranas Kniūkšta. Viešieji užrašai. Po dokumentus ir Vilniaus gatves pasižvalgius. - Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"