TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vilniaus grįžimas

2014 10 28 6:00

Lietuva visuomeniškai, be paradų mini svarbią savo naujosios istorijos datą. Tai sostinės Vilniaus grįžimas arba sostinės atgavimas valstybei prieš 75 metus - po devyniolikos metų (1920-1939) atskirties.

Įdomu būtų, jei etnografai ir kultūros istorikai palygintų kaimyninių tautų folklorą - kiek ir kaip Vilnius minimas gudų ir lenkų liaudies dainose (jeigu iš viso minimas), ir kokią vietą šis istorinis bei simbolinis vardas turi lietuvių tautosakoje. Naujųjų laikų istorikai galėtų palyginti, kaip kaimynai lenkai vadina per Antrąjį pasaulinį karą Atgautąsias (gal po 700 metų) vakarines žemes ir Lietuvos po 19 metų atgautą Vilnių. O kol kas - truputis minčių būtent Vilniaus grįžimo į savo šalį 75-mečio proga. Taip esu kalbėjęs Rytų Lietuvos jaunimui.

Tėvynė graži, miela ir maloni, joje mes augam, ir prisimenam kur nors nuvažiavę. Priprantam matyti jos laukus, gėles. Visa tai mums artima, ir nebūtina nė daug mąstyti. Tėvynė graži iš papratimo, ir mes joje gerai jaučiamės. Matom įprastą aplinką, matom žvaigždes, girdim miškų ošimą, ir mums nė neateina į galvą, kad reikia turėti kokią nors liniją: čia - mūsų pusė dangaus, čia - jūsų pusė dangaus; čia - mūsų žvaigždės, o ten - kitų žvaigždės. Gal jas reikia vadinti kitais vardais? Arba laukai ir miškai, iš kurių vėjas atneša žydėjimo ir derliaus aromatą. Tai mums pažįstama, ir mes nemanome, kad ten koks nors svetimas kvapas. Nėra jokio svetimo kvapo - tai Lietuvos kvapas. Jo pasiilgstame visi, kurie čia užaugome, kad ir kur atsidurtume. Ar tai Adomas Mickevičius, ar Maironis, ar Česlovas Milošas - jie jaučia šią žemę, jie - jos vaikai, kad ir kur būtų. Bet greta to, kad mums artimas tėvynės grožis, šios šalies, šios žemės vertybė kaip ir iš papratimo, iš prigimimo, gali rastis dar ir supratimo, kuo ši žemė ypatinga, vertinga, patraukli, kuo galime pasididžiuoti, kad mes iš Lietuvos.

Šių metų Meninės raiškos konkurso Rytų Lietuvos mokyklose tema buvo Vilnius. Vilnius, tai labai didelis dalykas. Jau bemaž 700 metų, jeigu skaičiuotume tik nuo lietuvių ir rusėnų karaliaus Gedimino, kuris čia statė pilis ir bažnyčias ir kvietė svečius iš kitų šalių apsigyventi Lietuvoje. Tikriausiai čia buvo ir Mindaugo sostinė, nors nėra liudyta dokumentuose. Tad štai per 600-700 metų Vilnius yra Lietuvos širdis, administracinis kultūrinis centras, Lietuvos sostinė. Pati Lietuva patyrė įvairių negandų. Buvo ir pakilimų, laimės valandų, žmonės ir šalis buvo nekart atgimę, ir būdavo didelių nelaimių, kai visa Lietuva buvo naikinama ir turėjo išsigelbėti. Ir išsigelbėjo! Bet negandų patyrė ir pats Vilnius. Kartu su Lietuva, o vieną kartą kaip ir atskirai nuo jos, kai iš tų 700 metų vos 19 metų Vilnius buvo atskirtas nuo Lietuvos, pateko į atskirą būvį. Nenatūralų, skausmingą ir negarbingą. Net tas žmogus, kuris įvykdė ginkluotą smurtą, kuris pasiėmė Vilnių tartum sau, nes pats buvo iš Vilniaus krašto ir vadindavo save tuteišiu arba lietuviu, bet kadangi jau buvo atsikūrusi Lietuvos valstybė, jis atplėšė nuo jos Vilnių. Tai buvo didelė J. Pilsudskio klaida. Bet laikas gydo žaizdas, laikas keičia, ir po 19 metų Vilnius grįžo į savo vietą. Grįžo tragiškomis aplinkybėmis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Ir ligi šiol yra vėl savo vietoje - Lietuvoje. Kaip Lietuvos širdis.

Noriu prisiminti ir priminti vieno didžio vilniečio, Lietuvos lenko, garsios bajorų giminės atstovo Mykolo Romerio požiūrį ir žodžius. Jis visą gyvenimą išliko lenkas, Lietuvos lenkas, jis smerkė J. Pilsudskio smurtą ir bandė tai aiškinti jam savo garsiajame laiške 1922 metais, kai buvo ką tik įforminta Vilniaus aneksija, kurios Lietuva niekada nepripažino. M. Romeris rašė J. Pilsudskiui: „Nie będzie nas, będzie las.“ Suprantat, ką reiškia? Mes praeiname, o gamta, gyvenimas bus ir bus. Ir miškas augs šioje žemėje, ir gyvenimas tęsis. Taigi nebebus mūsų, bet miškas bus. „Vilnius atgaus savo pozicijas, grįš į sąjungą su Lietuva kaip jos teisėta sostinė“, toliau bus Lietuvos sukurta savastimi. „Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė - jisai yra jos drama“, - rašė M. Romeris. Ta drama anuomet vyko ypač skaudžiai, ir paskui buvo skaudžių momentų, ir dar ne viskas ligi šios dienos visai užgiję. Tačiau jo žodžiai buvo išties pranašiški. Gal jis nė nemanė, kad reikės vos 19 metų, kol likimas vėl pasisuks, Vilnius vėl bus Lietuvoje ir Lietuvos sostinė. Vilnius grįžo į sąjungą su Lietuva, ir tai įvyko prieš 75 metus. Tą verta priminti ir suvokti.

Miestas grįžo į Lietuvą, kuri ir sukūrė Vilnių, ir matė Vilnių kaip šv. Kazimiero karūną virš senamiesčio, kaip Gedimino pilį ir Aušros vartus. Mes toliau gyvename puoselėdami Vilnių kaip Lietuvos garbę. Ir pačiam Vilniui yra garbė būti sostine, kam jis ir buvo sukurtas. Taip pat ir vilniečiams, Vilniaus krašto Lietuvos piliečiams.

Vilnius yra savo vietoje, turi savo vaidmenį, tik kartais gal ne tokį didelį kaip didžiųjų valdovų laikais, kai, tarkim, Vilnius buvo tik šiaurinė Lietuvos sostinė, o pietinė sostinė buvo Luckas. Ten vyko Europos valdovų suvažiavimas, ir Vytautas ten turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Šie aspektai gražūs istoriškai, o vis dėlto gyvena ir atmintyje, ir dvasioje. Lietuva ir Vilnius labai neabejingi Ukrainai su Lucku ir Kijevu. Esame artimos žemės ir tautos.

Vilnius su Lietuva įsijungė į Europos Sąjungą, šiuo požiūriu esame vėl sąjungoje su Lenkija, ir neturi likti jokių net pėdsakų kivirčų ar peštynių dėl to ar kito žemės gabalėlio. Yra vieninga Europa, ir kai kada Vilnius vėl sutelkia šalis aplink save kaip anuomet, kai „Vilniaus dešimtukas“ skelbė manifestus, kad mes norime į Europos Sąjungą. Mes - dešimt šalių, bet tas noras skambėjo iš Vilniaus: „Mes norime jungtis į NATO, kurti bendrą visų mūsų saugumą.“ Ir net pernai - Europos viršūnių suvažiavimas Vilniuje, nukreiptas į Rytų kaimynystę, į mūsų kaimynus čia pat, kurie irgi nori būti kartu Europoje. Vilnius kartais atskleidžia savo senąjį vaidmenį, didesnį negu tik Lietuvoje. Tebūnie taip.

Kartais išgirstame išvedžiotojų arba suvedžiotojų - atseit, negerai, kad žiauriomis ne mūsų karo aplinkybėmis atgavome Vilnių, o Vilnius - Lietuvą. Juolab dar blogiems laikiniesiems kaimynų valdovams dalyvaujant... Bet pažvelkime ir iš kitokių praeities galimybių kampo. Ar įsivaizduotume šiandien Lietuvos karališkąjį Vilnių kitos valstybės pakraščiu? (Stalinas galėjo taip padaryti, o Lietuvą būtų vis vien okupavęs.)

Nykiai atrodytų ir Lietuva, ir pats Vilnius. Gerai, kad negandų gadynėje Apvaizda globojo.

Panaudota mintys iš kalbos Vytauto Landsbergio fondo surengtame Meninės raiškos programų konkurse

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"