TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vilniaus istorinė šizofrenija - geležinė kiaulė-taupyklė

2012 05 25 5:40

Kai kompiuterių tobulėjimas žengteli į priekį, o tai ištinka dažnokai, apie praėjusios kartos operatyvinę atmintį sakoma: ne atmintis, o sklerozė. Istorijos mokslas ir istorinė atmintis su kompiuteriais nerungtyniauja, tačiau sklerozės, amnezijos, selektyvaus fetišizmo ir šiaip, liaudiškai tariant, "nukvakimo" - apstu. Kalbu apie tai, ką galima suprasti pagal Vilniaus memorialus ir iškabas.

Kolega Tomas Baranauskas neseniai "snukiaknygėje" pastebėjo, kad "Cukrinių avinėlių" autorius, kurio antra profesija - tėvynės išdavikas, yra itin gerai įamžintas - klasikiniu paminklu, ne taip, kaip koks varganas Vytautas Didysis arba Jonas Žemaitis-Vytautas.

Pastarajam užtenka biusto prie Krašto apsaugos ministerijos. Buvo ar nebuvo Širvintų-Giedraičių mūšis, Salaspilio arba Oršos mūšis, 1831-1832 ir 1863 metų sukilimai - apskritai nelabai aišku. Lukiškių aikštė ir aplinkinė erdvė apdrabstyta akmenukais, lentelėmis ir plytelėmis, kurių niekas nepastebi.

Žaliojo tilto baidyklės paskelbtos meno šedevru, o apie tai, kad jos riogso prie Šv. Rapolo bažnyčios, niekas beveik ir nežino. Tikrai žinančiųjų mažiau, nei žinančiųjų patį tiltą ir jo "vertingas" pabaisas.

Visiems tauškiantiesiems, kad paminklai yra atgyvenusi atminimo įamžinimo forma, siūlau eiti neminėtinais adresais arba rasti lėšų kažkam panašiam į Turkijos sostinėje įsikūrusį šiuolaikišką muziejų, kuriame planetariumo stiliaus patalpoje audiogidas pasakoja apie įspūdingas Konstantinopolio šturmo (vyko kiek vėliau nei Žalgirio mūšis) iliustracijas. Nėra pinigų? Melas. Lėšų surūdijusiems vamzdžiams prie Neries ir visokiam kitokiam pasiutusiai išmoningam šlamštui yra į valias.

Salomėjos Nėries gatvei vietos atsirado bent jau kartoniniuose nekilnojamojo turto burbulo "gadynės" kvartaluose. Bukaprotiškos polonofobijos priepuolį išgyvenančios šalies sostinėje kol kas nepanaikinta ir Jogailos gatvė, nors šventa šapokinė istorijos interpretacija lyg ir reikalautų.

1991 metais Medininkuose išžudyti muitininkai ir pasieniečiai tokios garbės neužsitarnavo. Ginčas dėl to, ar reikia žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu pavadinti gatvę - taip pat buvo įdomus. Girdi, jei parašysi lenkiškai - supyks tautininkai, jei lietuviškai - lenkai. Nutarta leisti lavonui atšalti...

Atrodo, bent jau pagal sostinėje įamžintas vietas bei datas, kad nėra apsispręsta ir susitarta - kas ir kodėl įamžinta, kas ir apie ką galvojama. Todėl surūdijęs vamzdis ar kažkoks idiotiškas pakilimas kaukimui į Mėnulio pilnatį - pats patogiausias sprendimas. Santechnika ir unitazai buvo reikalingi prie visų valdžių. Visai rimtai juokaujama, kad dabartinių sanitarinių mazgų pranašumus įvertintų net Sokratas.

Jei Lietuvoje ir Vilniuje egzistuotų plebiscitų ir tiesioginės demokratijos kultūra, būtų įdomu pamatyti, kiek sostinės biurgerių lėšas būtų linkę skirti santechnikų, o kiek - patriotiniams žygdarbiams įamžinti. Tiesa, visai gali nutikti, kad Lucjano Zeligowskio inkarnacijų besibaiminantys, o šiaip saliamoniškai pasyvūs Vilniaus lietuviai pralaimėtų apklausą akcijai "vyborčai" ir sostinėje išdygtų koks vamzdis su Jozefo Pilsudskio arba karalienės Jadvygos galva.

Tačiau net ir tai būtų bent jau rezultatas, kuris paaiškintų, kokiais ir kokių pusrutulių segmentais mąstoma audžiant memorialinį Vilniaus audinį. Deja, šalies ir sostinės politikai laikosi nuostatos, kad tauta šiaip visiškai kvaila, išskyrus išimtinį apšvietos atvejį, kai už juos balsuoja rinkimuose. Vienintelis logiškas memorialų kūrybos tendencijų paaiškinimas, kuris braunasi į galvą dabar, - šiurkščiai banalus.

Kas surado finansų savo išgalvotam reikaliukui ir sugalvojo, kaip pelningai atlikti centralizuotų viešųjų pirkimų procedūras, tas ir įsiamžina litais į kišenę bei paveldu paskelbiamomis šiukšlėmis miesto erdvėse.

Taigi siūlau visuotinio besibaigiančios kadencijos įamžinimo projektą. Nuo surūdijusio vamzdžio dvasingai žviegianti geležinė kiaulė-taupyklė (taupymas dabar juk religija), o ant jos nugaros - rūpintojėlių pozomis į horizontą žvelgiantys premjeras, prezidentė, sostinės meras ir apaštalas Voldemaras.

Jei Šalčininkus su Vilniumi jungiančiame kelyje pastatytas paminklas būtų pakankamai didelis, jame tilptų ir "Taip" bei "lenkų partijos" koalicinėje sutartyje numatytas sanktuariumas. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"