TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vis dėlto krepšinis

2011 09 12 0:00

Europos krepšinio čempionatas tik įsibėgėja. Bet jau galima ramiai tvirtinti, kad jį lydi sėkmė, jis įnešė daug gero į Lietuvos gyvenimą. Gal Lietuvos komanda nepateisino lūkesčių tų sirgalių, kurie vylėsi, jog ji liks nenugalėta, laimės kiekvieną žaidimą. Bet komanda žaidžia solidžiai, kartais tikrai įspūdingai, pavyzdžiui, su serbais. Neaišku, kaip viskas baigsis, bet lietuviai turi realių galimybių iškovoti medalį.

Krepšinio čempionatas yra svarbus ne tik dėl krepšinio. Tai viena tų vis retesnių progų, kai lietuviai atsisako savo įprasto pesimizmo, polinkio žiūrėti į viską pro pajuodintus akinius, įsitikinimo, kad veikiau reikalai pasuks į blogąją negu į gerąją pusę. Žaidimų dienomis 21 val. beveik visi sėdi prie televizoriaus, laukdami dar vienos pergalės. Per pastarąsias tris keturias savaites lietuviai susivienijo, didžiuojasi savo tauta ir jos laimėjimais, jaučia bendrumą, ir tai, kad visi esame geltoni, žali ir raudoni.

Laikinai nebekalbama apie nevykusius politikus, didėjančias produktų kainas, grėsmingai artėjantį šildymo sezoną, visas tas kasdienes bėdas ir negandas, kurios paprastai užgožia sąmonę. Nuotaikų nesudrumstė nesiliaujantys Lenkijos politikų išpuoliai, jų nepagrįsti ir nedraugiški kaltinimai. Tegul kaimynų užsienio reikalų ministras Radislawas Sikorskis toliau mus keikia, gerokai svarbiau, kad "brolis" gerai žaistų. Nuotaiką kelia ir komandos narių laikysena. Susidaro įspūdis, kad jie siekia pergalės ne tiek sau, kiek Lietuvai.

Sąjūdžio metai daugelį užkerėjo. Ilgesingai prisimenama tų metų dvasia, žmonių pakilimas ir vienybė, įsitikinimas, kad galima įveikti didžiausias kliūtis. Tie laikai ir ta dvasia praėjo, negalima jų dirbtinai atgaivinti, nors norinčiųjų tai daryti yra nemažai. Krepšinio čempionatas nėra kova už nepriklausomybę, jų lyginti negalima. Bet negalima ir neigti to, kad krepšinis apskritai ir šis čempionatas ypač vienija lietuvius, pakelia jų nuotaiką, skatina palankiau žiūrėti į kaimyną. Tai nemenkas laimėjimas. Jį turėtume branginti ir džiaugtis, kad dar yra momentų bei įvykių, kurie skatina bendrumo jausmą. Juolab kad kasdieniame gyvenimo to solidarumo mažai ir beveik nemadinga pripažinti, kad lietuviai ką nors gali padaryti gerai.

Neįmanoma prognozuoti ilgalaikių pasekmių, gal jų ir nebus. Bet verta prisiminti, kokį poveikį Vokietijai turėjo 2006 metų pasaulio futbolo čempionatas. Nelaukta jaunos komandos sėkmė taip paveikė vokiečius, kad net garbaus amžiaus damos pasipuošė skruostus tautine vėliava. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos vokiečiai jautėsi galintys be jokių kompleksų sirgti už savo komandą ir už savo tautą. Panašaus entuziazmo būta ir šįmet per moterų futbolo čempionatą.

Buvo skeptikų, kurie abejojo, ar išvis verta rengti čempionatą, ar pasiseks jį tinkamai organizuoti. Baiminantis ir drebant buvo stebima Kauno arenos statyba. Būta kalbų ir užuominų, kad pasirengimo darbai vyksta taip lėtai ir vangiai, kad Europos krepšinio federacija bus priversta atšaukti ar kitur perkelti čempionatą. Buvo abejojama, ar Lietuva yra tiesiog pajėgi tinkamai suorganizuoti tokios apimties renginį. Buvo nuogąstaujama, kad viskas baigsis tokiu gėdingu fiasko, kaip "Vilnius - Europos kultūros sostinė", kuris nugrimzdo į nekompetencijos ir korupcijos liūną.

Skeptikai klydo. Arenos pastatytos, renginiai vyksta sklandžiai, užsienio stebėtojai ir žinovai pažymi, kad organizaciniai darbai puikiai, beveik nepriekaištingai atlikti. Ir ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, kurie pirmą kartą buvo įtraukti į tokio masto renginį. Paaiškėjo, kad vis dėlto Lietuva ir lietuviai geba surengti tokius sudėtingus renginius, kad turime pakankamai žmogiškojo kapitalo ir finansinių bei organizacinių resursų, kad nesame apgailėtinai atsilikęs Europos užkampis.

Įvairiais būdais pasisekė įtraukti daugelį žmonių į įvykių sūkurį. Kamuolio žygis "Varom už Lietuvą" galėjo tapti neskoningu kiču, proga įvairioms bendrovėms pigiai save reklamuoti. Būta ir to, bet neigiamus aspektus tikrai nustelbė teigiami momentai, tai, kad žygyje dalyvavo tūkstančiai žmonių, aplankyta per 150 miestų, miestelių ir kaimų. Kai kuriais atžvilgiais jis primena 1988 metų roko maršą per Lietuvą, kuris prisidėjo prie tautinio atgimimo.

Per anksti skelbti visuotinę pergalę. Dar neaišku, kiek arenos ir kitos ilgalaikės investicijos atsipirks. Jos gal pagyvins šių miestų visuomeninį gyvenimą, leis pritraukti atlikėjų bei rengti koncertus, apie kuriuos anksčiau net nebuvo galima svajoti. Antra vertus, milžiniškos investicijos į olimpinių žaidynių infrastruktūrą dažnai yra nuostolingos. Ir euforija nėra beribė. Premjeras Andrius Kubilius buvo nušvilptas per Kauno arenos atidarymą. Kai kurie verslininkai persistengė, siekdami pasipelnyti iš čempionato. Bet tai smulkmenos, kurias užgožia tikri laimėjimai.

Turiu prisipažinti, kad buvau netikintis Tomas ir susilažinau su pusbroliu, jog Lietuva nepateks į pusfinalį. Dabar nuoširdžiai viliuosi, kad reikės jam nunešti konjako butelį.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"