TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Visko pavertimas ginklu ir jo trūkumai

2016 03 15 20:00

Karinis žargonas padaro kalbą vaizdingesnę ir įtaigesnę. Jį ypač norisi vartoti siekiant perspėti dėl Rusijos požiūrio į savo kaimynes. Tačiau specializuoti terminai netinkamame kontekste gali klaidinti.

Vienas gana dažnai vartojamų terminų yra „hibridinis karas“ – kai įprasta ginkluota jėga derinama su kitomis nekarinėmis priemonėmis, kitas – „veponizacija“ (angl. weaponization, paversti ginklu). Rusija „veponizuoja“ bet ką, pradedant informacija, baigiant energijos išteklių eksportu, taip pat apgalvotai išnaudoja korupciją ir net migraciją. Taip teigia JAV generolas Philipas Breedlove'as, kadenciją baigiantis NATO pajėgų vyriausiasis vadas.

Du autoritetingi apžvalgininkai neseniai pabrėžė, jog tokių terminų vartojimas kartais sukelia rūpesčių. Savo tinklaraštyje „War on the Rocks“ gynybos analitikas Michaelas Kofmanas argumentuoja, kad Vakarų šalys klaidingai supranta visą „hibridinio karo“ idėją. Anot amerikiečio, šis terminas reiškia tikrai ne kokį nors Kremliaus strateginį planą. Jį „nukaldino“ Rusijos analitikai, siekdami paaiškinti Vakarų veiksmus – ypač dėl „spalvotųjų revoliucijų“, kai tokie judėjimai palaikomi iš išorės, organizuojami per socialinius tinklus ir yra remiami sankcijomis bei skatinamosiomis priemonėmis.

Dabar vėl grįžtama prie minties, kad būtent Rusija nubrėžė neaiškią ribą tarp karo ir taikos. Kas taip rašė?

„Politinis karas – tai visų šaliai prieinamų priemonių, išskyrus karo veiksmus, naudojimas, kad būtų pasiekti nacionaliniai tikslai. (...) Jie apima tiek atvirus veiksmus, tokius kaip politiniai aljansai, ekonominės priemonės ir „baltoji“ propaganda, tiek slaptas operacijas, tokias kaip pagalba „draugiškiems“ elementams užsienyje, „juodasis“ psichologinis karas ir net pogrindinio pasipriešinimo skatinimas priešiškose valstybėse.“ Šių eilučių autorius – ne koks nors Rusijos karinės minties galiūnas, o George'as Kennanas, iškiliausias šaltojo karo laikų amerikiečių strategas (atleiskit, Henry Kissingeri).

Be to, M. Kofmanas argumentuoja, kad Rusijos puolimas prieš Ukrainą vargu ar laikytinas vadovėliniu hibridinio karo pavyzdžiu. Krymą okupavo daugiausia reguliariosios pajėgos, tik nusiėmusios atpažinimo ženklus. Tai tėra gudrybė, o ne nauja karinė doktrina.

Nereguliariųjų pajėgų panaudojimas Rytų Ukrainoje užklupo vyriausybę Kijeve netikėtai – beje, kaip ir kiti veiksmai. Iš tikrųjų Rusija repetuoja tikrą karą, tokį kaip netikėti kariniai puolimai Šiaurės Europoje. Sutelkdami dėmesį į egzotiškas grėsmes – į propagandą ir ardomąją veiklą, pražiopsome didžiausią grėsmę, kuriai vis dar esame prastai pasirengę.

Kitas madingo žargono kritikas – Markas Galeotti, Didžiosios Britanijos profesorius, kuris specializuojasi Rusijos žvalgybos ir saugumo srityje. Jo manymu, vaizduodami Vakarų šalių sunkumus kaip Rusijos vykdomos „veponizacijos“ rezultatą, perdedame Kremliaus įtaką mūsų problemoms ir iškraipome savo analizės pagrindą. Galiausiai tampame tokie patys kaip Rusija, kuri visus Vakarų veiksmus laiko priešiškos strategijos, grįstos „rusofobija“, dalimi. Profesorius norėtų, kad atsispirtume „įkyriai pagundai sutirštinti spalvas“ ir iš to plaukiančiai politikai, kurią jis apibūdina kaip „neproduktyviai karingą“.

Vis dėlto toks požiūris neperteikia to, kas svarbiausia. Vakarai iš tikrųjų turi daug trūkumų, bet dėl jų gali kaltinti tik save. Esmė ta, kad Rusija tais trūkumais naudojasi – sumaniai, be skrupulų ir lanksčiai. Jai nereikia jokios stebuklingos strategijos, tik – ryžto rizikuoti, ištverti ekonominius nepatogumus ir įžūliai meluoti apie savo veiksmus. Mūsų politika toli gražu nėra neveiksminga, tačiau ji tebekenčia nuo bailumo ir noro žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius. Puikus pavyzdys – nesugebėjimas pažaboti Rusijos nešvarių pinigų srauto, tekančio per mūsų finansinę sistemą.

M. Kofmanas teisus – strategijų srityje mažai naujovių. Tačiau jis neįžvelgia to, kad Rusija įgijo realų pranašumą prieš Vakarus – siekdama vienintelio strateginio tikslo, Maskva išnaudoja verslą, žiniasklaidą, šnipinėjimą, diplomatiją ir karinę jėgą. Mes praradome šaltojo karo laikų saugumo kultūrą, kuri mus saugojo. Nežinau, kaip ją susigrąžinsime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"