TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Visuomenės priešas" - provokacijos imitacija

2012 03 14 6:07

Atsinaujinančiame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) jau keletą mėnesių rodomas Jono Vaitkaus režisuotas Henriko Ibseno spektaklis "Visuomenės priešas". Iškilaus XIX amžiaus norvegų dramaturgo pjesė atvirai polemiška ir prisodrinta prieštaringų minčių. Spektaklio kūrėjai deklaruoja šiuo kūriniu norį atkreipti dėmesį į visuomenės negeroves ir išprovokuoti diskusiją opiais klausimais. Deja, keldami ambicingus tikslus, patys kūrėjai pasirodo neturintys tvirtų principų ir neišmanantys politiškai svarbių idėjų vietos bei reikšmės. Dėl to ir jų pastangos veikiau duoda priešingą rezultatą.

Spektaklio autoriai būtent socialinę problematiką pasirinko kaip svarbiausią akcentą, pristatydami premjerą. Tad tenka priimti tokias pasiūlytas žaidimo taisykles, šį kartą paliekant nuošaly meninę spektaklio vertę. O ji nemenka ir, aišku, verta atskiro aptarimo.

Dar prieš premjerą LNDT pasistengė sukelti triukšmą ir kuo garsiau pranešti apie "Visuomenės priešo" pastatymą. Reklamos stenduose sostinėje pasirodė užrašai didžiulėmis raidėmis: "Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai", "Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems". Šiais provokuojančiais užrašais pasipiktino Seimo narys Mantas Adomėnas, ir LNDT vadovybė sukvietė spaudos konferenciją, kad paaiškintų savo poziciją. Tačiau spaudos konferencijos metu LNDT direktorius Martynas Budraitis nepaskelbė nei revoliucingo manifesto, nei kokios triuškinančios programos. Pasirodė, kad santvarkos gerinimas teatralams išvis nerūpi, o plakatai paskelbti dėl kur kas proziškesnės priežasties - tiesiog norėta atkreipti dėmesį į šią premjerą, kad būtų išparduoti bilietai.

Kiek anksčiau, 2011 metų rugsėjo mėnesį, teatras nesugalvojo nieko geriau, kaip savo naująjį sezoną pristatyti šūkiu reklaminiuose stenduose "Aš žudysiu". Šią reklamą teko uždrausti.

Nėra naujiena, kad teatras nenori rodyti spektaklių apytuštėje salėje ir kad jam reikia pinigų. Pinigų reikia visiems, tačiau tai nereiškia, kad jų siekiama bet kokia kaina. Teatras nėra tikslas pats sau, ir jo paskirtis tikrai nėra kurti isterišką atmosferą visuomenėje bei dirbtinai pūsti dar vieną skandalą (lyg jų trūktų). Negabūs žurnalistai perkuria naujienas, apversdami jas aukštyn kojomis, kad žinia skambėtų skandalingai. Viešoji erdvė perpildyta tokios iškreiptos bei isteriškos informacijos ir, beje, tai veikia visuomenės nuotaiką, pakerta pasitikėjimą ir viltį. Įdomu matyti, kad šiam procesui nuo šiol vadovauja ne kas kitas, o pats Nacionalinis teatras. Tačiau jeigu jau LNDT ėmėsi nepaprastos misijos visuomenę suskirstyti į kvailius ir protinguosius, pagrįstai galima klausti, kokiai pusei priskirti jo paties vadovus?

"Visuomenės priešo" režisierius su šventu naivumu tiki, jog 1882 metais parašyta pjesė kaip jokia kita puikiai tinka šios dienos situacijai. Tuo jis įtikina ir žiūrovus, ir net daugelį intelektualų. "Kaip pirštu į dangų - per 130 metų niekas nepasikeitė!" - girdėti reakcija po spektaklio. Deja, iš tikrųjų yra priešingai - kaip tik ši pjesė ir parodo, kokie gilūs pokyčiai per tą laiką įvyko Europoje, ir kiek toli Vakarai nuėjo nuo tų laikų padėties. Jei viena ar kita visuomenė šito pokyčio negali įvertinti, matyt, reikės laukti dar 130 metų, kol iš šunkelių bus išeita į vieškelį. Ir dėl to nieko nebūtų galima kaltinti - tik save pačius.

"Visuomenės prieše" rodomas individo ir bendruomenės konfliktas, mėginama atskleisti, kad tiesa nebūtinai yra daugumos pusėje. Žinoma, didžia dalimi anarchiškai bei individualistiškai Lietuvos visuomenei, kurioje vyrauja įsitikinimas, kad kuo intensyviau vyksta visų karas su visais, tuo daugiau teisingumo ir demokratijos, tokia tema, aukštinanti individo primatą, yra maloni širdžiai. Tačiau tuo neapsiribojama. Pagrindinis herojus daktaras Stockmannas, atkreipęs dėmesį į grėsmes, kurias kelia miestelio gydyklos užterštas vanduo, antroje pjesės dalyje pateikia ir kur kas toliau siekiančias savo idėjas. Bet kokios politinės partijos lyderius jis palygina su vilkais, kuriems kasmet būtina sudoroti bent po keletą aukų. Jis dėsto mintis, panašias į tas, kurios skelbtos minėtoje teatro reklamoje, ir reiškia pasibjaurėjimą pilkąja gyventojų mase. Galų gale, pasitelkdamas pavyzdį iš biologijos, pareiškia, kad esama aukštesnės prigimties individų, kuriems skirta valdyti tas mases. Ir kad šitokių individų dvasinė laisvė yra tas pat, kas moralė.

Bene garsiausią "Visuomenės priešo" adaptaciją pateikė amerikiečių rašytojas Arthuras Milleris XX amžiaus šešto dešimtmečio viduryje. Makartizmo epochos dyglius skaudžiai jautusį rašytoją pjesėje itin domino visuomenės konformizmo tema. Tačiau A.Milleris išmetė kai kuriuos Stockmanno pasažus, pareiškęs, kad H.Ibsenas, jei atgytų ir įvertintų, kur veda tokios idėjos, turinčios daug bendra su fašizmo ideologija ir galėjusios nuskambėti iš paties Hitlerio lūpų, pats jų atsisakytų.

"Visuomenės priešas" rašytas tuo pat metu, kaip Friedricho Nietzsche's "Taip kalbėjo Zaratustra", ir, aišku, atspindi dalies to meto intelektualų nuotaiką ir požiūrį. Tačiau A.Milleris teisus - šių laikų žmogus, įvertinęs tragišką, katastrofišką Europos patirtį, neturi teisės nematyti, kas slypi už vienų ar kitų idėjų. 

Režisierius J.Vaitkus teigia, kad spektaklyje mato priešnuodį niveliacijai. Šį aspektą galime įžvelgti. Tačiau šakotoje dramoje bene dar ryškesni antžmogio, tvirtos rankos idėjų atšvaitai, kurie, kaip jau žinome, stumia į totalią niveliaciją. Vienintelis miestelio gyventojas, suprantantis ir palaikantis daktarą Stockmanną, yra kapitonas Horsteris, kuris pjesės pradžioje giriasi niekada nedalyvaujantis rinkimuose, nes puikiai išmanantis, jog laivą turi vesti tvirta ranka: įvedus demokratiją laive šis bemat nuskęstų.

Beje, galima pažymėti, kad H.Ibseno tautiečiai norvegai XX amžiuje pasirinko ne individualizmą, o socialistinį, kolektyvinį visuomenės organizavimo principą ir sukūrė vieną turtingiausių bei daugeliu požiūriu tobuliausių valstybių.

Ne paslaptis, kad dažnas lietuvis nelengvai priima demokratiją ir vis dar pasiilgsta tvirtos rankos. Šiuo požiūriu demokratiją neigiančios XIX amžiaus pjesės pastatymas nėra joks iššūkis - priešingai, tai konformistinis žingsnis, nutaikytas į pigų populiarumą, apeliuojantis į neišmanaus, paprastų atsakymų ieškančio žiūrovo skonį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"