TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Visuomenės sėkmė prezidento rinkimuose

2013 08 27 6:00

Per visuomenės renginius, aktyvių piliečių diskusijas pastaruoju metu vis dažniau kyla klausimas, ar gali kandidatas iš visuomenės sėkmingai mesti iššūkį kitų metų prezidento rinkimuose? Kas galėtų būti tas žmogus?

Šis klausimas kyla kaskart po vieno ar kito visuomenės interesą ginančio aktyvesnio pasakymo, drąsesnio žingsnio, pilietinės akcijos. Negalima teigti, jog tai darantieji patys neprovokuoja žmonių apie tai svarstyti. Seimui ir Vyriausybei atostogaujant, todėl trūkstant politinių naujienų, atsirado proga norintiesiems save pateikti kaip aktyvius piliečius. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti tokias veiklos formas, kokios jam priimtinos, o mums svarbu pabandyti rasti atsakymą, kodėl kyla noras matyti jokiai politinei partijai nepriklausantį kandidatą prezidento rinkimuose ir ar realu tikėtis jo sėkmės.

Visų pirma, tokius lūkesčius skatina pati Lietuvos Konstitucija. Remiantis Konstitucijos 83 straipsniu, asmuo, išrinktas Lietuvos prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose. Tačiau Lietuvos patirtis rodo, kad visi buvę partijų vadovai, nors formaliai sustabdė narystę savo partijose, iš principo ir toliau protegavo jų interesus. Taigi jie negalėjo būti vienodai teisingi visiems Lietuvos piliečiams. Kiti mūsų valstybės vadovai, išrinkti į aukščiausiąją valdžią kaip nepartiniai kandidatai ir patekę į aukščiausią postą, neturėdami glaudaus ryšio su visuomene, su paprastais savo šalies gyventojais susitapatino su kuria nors įtakinga politine, finansine ar slaptųjų tarnybų interesams atstovaujančia grupe ir virto jos, o ne piliečių valios vykdytojais.

Kita vertus, norą matyti visuomenės žmogų aukščiausiame Lietuvos valstybės poste skatina ir įsitikinimas, kad žuvis pūva nuo galvos. Nieko savo krašte negalima pakeisti į gera, jeigu toks asmuo, nesantis dabartinės sistemos dalis, netaps šalies vadovu. Net visuomeninis, pilietinis valstybės gyvenimas negalės sustiprėti, jei bus ir toliau propaguojama „kišeninės“ visuomenės kūrimo idėja, kai geru visuomenininku bus laikomas tik tas žmogus, kuris klusniai vykdo aukščiausios valdžios valią.

Šiuos lūkesčius skatina ir Lietuvos politinė realybė - visuomenės atstovas negali būti renkamas į bet kokio lygio šalies valdžią, net į savivaldos institucijas. Bendromis prezidentūros ir Seimo partijų pastangomis uždraudus visiems, kas šiuo metu nėra Seime ir savivaldybėje, gauti rimtesnę paramą rinkimams, buvo užkonservuota ir dabartinė mūsų valstybės politinė sistema su visomis jos ydomis bei politine korupcija. Ji beveik užkirto kelią bet kuriam žmogui laimėti rinkimus ne per valdžioje esančias partijas.

Todėl ne vienam aktyviam piliečiui atrodo, kad tik sėkmingų rinkimų į aukščiausiąją valdžią atveju būtų galima pakeisti ydingą sistemą, neįliejančią "šviežio kraujo" į šalies politinį gyvenimą. Visuomenės kandidatai ir patys galėtų lengviau mobilizuoti piliečių palaikymą per prezidento, o ne per kitus rinkimus.

Ar šie ir kiti lūkesčiai yra pagrįsti? Ar visuomenės kandidatams tikrai įmanoma prasiveržti pro šią "užkonservuotą" sistemą? Juolab turint omenyje tokį didžiulį prezidentės Dalios Grybauskaitės atotrūkį nuo kitų šiuo metu įvardijamų galimų konkurentų. Tačiau visų galimų visuomenės kandidatų tose nuomonių apklausose nėra. Ligšiolinius atskirų politikų bandymus ieškoti alternatyvos dabartinei šalies vadovei reikėtų, matyt, vertinti kaip šių asmenų politikavimą, viešųjų ryšių akciją ir nieko daugiau. Pati visuomenė turėtų rasti būdų iškelti savo kandidatą prezidento rinkimuose, ir padaryti taip, kad šio proceso viešojoje mūsų šalies erdvėje nebūtų galima ignoruoti.

Sėkmingu visuomenės kandidato pasirodymu prezidento rinkimuose, ko gero, reikėtų laikyti jo patekimą į antrąjį rinkimų turą. Tai reikštų ne tik būtinybę įveikti įvairių partijų ar jų remiamus atstovus, bet ir išvengti konkurencijos su kitais visuomenės kandidatais, galinčiais sutelkti vadinamąjį protesto elektoratą. Išskaidžius šių rinkėjų balsus keliems kandidatams, - juk kiekvienas jų tvirtins turintis visuomenės palaikymą, - gautume ne realius rezultatus, o labiau tų asmenų savireklamos akciją.

Vargu ar būtų realu, paaiškėjus visiems visuomenės kandidatams, kurių, matyt, bus keletas, įtikinti kitus pasitraukti iš rinkimų kovos, kad liktų tik kuris nors vienas. Vadinasi, turėtų įvykti tokio kandidato rinkimai tarp aktyvios pilietinės visuomenės narių.

Gal visuomeninės organizacijos bendromis pastangomis galėtų surengti pirminius visuomenės kandidato rinkimus iki oficialios prezidento rinkimų kampanijos pradžios? Dėl metodų ir būdų, kaip tai būtų galima padaryti, dar reikėtų susitarti. Tačiau jeigu tai pavyktų, žengtume labai svarbų žingsnį, kuris galėtų paskatinti didesnį visuomenės susitelkimą, glaudesnį ir pačių visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą. Kol valdžia džiaugiasi savo pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir rūpinasi visa Europa, visuomenė gali padaryti Lietuvai naudingą darbą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"