TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vyriausybė imasi kalafiorų

2016 05 05 6:00

Socialiniuose tinkluose kilus diskusijai dėl agurkų ir kalafiorų kainų, premjeras sušaukė pasitarimą, po kurio konstatuota, kad daržvės brangsta ne dėl euro įvedimo. Kaltas pavasaris ir prekybininkų antkainiai.

Maisto produktų kainų kilimo reikalai kartojasi ciklais. Pastarąjį kiek daugiau nei dešimtmetį maistas brango po kiekvieno veiksmo: po referendumo dėl stojimo į ES, po įstojimo į ES, dėl sanglaudos proceso, dėl planuojamo euro įvedimo, dėl euro neįvedimo, dėl ekonomikos krizės, dėl euro įvedimo. Dar maistas brango dėl brangios naftos, dėl pigios naftos, infliacijos, ekonomikos krizės, valdžios veiksmų, valdžios neveiklumo, didelių bankų palūkanų, žemų bankų palūkanų, dėl nekilnojamojo turto mokesčio, dėl akcizų, dėl ketinimo įvesti progresinius pajamų mokesčius, dėl to, kad progresiniai mokesčiai neįvesti, dėl to, kad buvo mažas minimalus atlyginimas, dėl to, kad minimalus atlyginimas didinamas, dėl karo Ukrainoje, dėl sankcijų Rusijai, dėl to, kad zlotas pigus ir t. t.

Tačiau maisto prekės Lietuvoje brangs ar pigs ne priklausomai nuo zloto, bet nuo pasiūlos ir paklausos: kol pirkėjai moka, tol prekybininkai parduoda. Kai pirkėjai nemokės – prekybininkai mažins kainą. Neįmanoma neiškreipiant rinkos santykių kištis į gamintojo, tarpininko, prekybininko ir vartotojo santykius. Tokias pastangas valdžia deklaruoja tuomet, kai pasigenda reitingų. Kadangi reitingai prasti, premjeras Algirdas Butkevičius sušaukė kalafiorų pasitarimą su ministrais ir rinkos reguliavimo institucijų vadovais.

Premjero pastangas galima pateisinti reitingais. Sunkiau paaiškinti Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio emocijos proveržį. Kai pramonininkų lyderis, per kelis dešimtmečius versle pastatęs daug aukštų namų bei verslo centrų, postringauja apie smukųjį verslą išsprogdinusias didžiųjų prekybos centrų bombas, norisi ir ašarą pramonininkams nubraukti.

Kalafiorų, agurkų ir bet kurio parduodamo objekto kainos Lietuvoje yra reguliuojamos. Jos reguliuojamos rinkos, kitaip tariant – pirkėjo ir prekybininko susitarimo bei valstybės per mokesčių politiką. Rinkos reguliavimas administracinėmis priemonėmis baigtųsi skaudžiomis pasekmėmis. Mažiausioji blogybė būtų kalafiorų deficitas. Tačiau valdžia, kuri imtų reguliuoti kalafiorų, agurkų ar pieno kainas, rizikuotų, nes vėliau gali tekti reguliuoti džinsų, indaplovių, o galiausiai – ir būsto kainas. Paleidęs džiną iš ąsočio niekada nežinai, kokių niekšybių jis gali iškrėsti.

Stebina ir kuriamas mitas apie nykstančius smulkiuosius prekybininkus, ir legenda, kad pas smulkųjį prekybininką galima apsipirkti pigiau. Pirmiausia, smulkusis prekybininkas smulkiajam prekybininkui nelygu. Nedidelių savarankiškų specializuotų parduotuvių kultūra Lietuvoje silpna. Yra mažesni prekybos tinklai, dažniausiai vienijantys regionų parduotuves. Jie arba priklausomi nuo didžiųjų prekybos tinklų logistikos, arba tikrai nepajėgūs kainomis konkuruoti su didžiaisiais. Jų gebėjimų arkliukas yra veiklos sąnaudos. Sąnaudų mažinimas veda prie to, kas labai nepatiks Algirdo Syso socialdemokratams fundamentalistams: mokami minimalūs atlyginimai, slepiami mokesčiai, nesilaikoma darbo įstatymų ir siūlomi pigiausi produktai.

O dėl vadinamųjų maisto butikų (nedidelių išskirtinių duonos, konditerijos, mėsos, sūrio ar vyno parduotuvių) – jie pirmiausia orientuojasi būtent į mokesnį pirkėją, siūlydami išskirtines prekes išskirtinėmis kainomis. Juose ieškoti pigaus kalafioro yra tas pats, kaip virtuvės meistru tituluojamo Deivydo Praspaliausko restorane tikėtis cepelinų su spirgais. Gal tik Birutės Vėsaitės fantazijose gali gimti iliuzija apie paviljoną šalia „Maximos“, kur pigiai būtų siūlomi švieži Lietuvoje užauginti (geriausia savo ūkyje) kalafiorai, agurkai ir svogūnai, o jo prekybininkai laikytųsi visų prekybos taisyklių, mokėtų mokesčius, savarankiškai užsiimtų tiekimu, logistika ir sandėliavimu bei sugebėtų konkuruoti kaina su „Maxima“.

Ką turėtų daryti protinga ir sumani Vyriausybė, neturinti (kaip yra Lietuvoje) savarankiškos pinigų politikos? Ji turėtų stengtis, kad žmonės uždirbtų daugiau ir nesuktų galvos, kuriame prekybos centre galės nusipirkti pigesnį kalafiorą. Tam valstybė turi priemonių. Prasčiausia jų yra rinkos reguliavimas administraciniais veiksmais kišantis į pirkėjo ir pardavėjo santykius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"