TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vytautas Didysis ir Vytautas Vigelis

2015 07 02 6:00

Liūdnokai nuteikė “Lietuvos žiniose” perskaitytas Jurgos Tvaskienės rašinys “Nesibaigianti istorija – Lietuvos istorinis filmas”. Straipsnio autorė bando rasti priežastį, kodėl iki šiol nėra sukurtas didelės apimties lietuviškas istorinis filmas, kad ir apie Vytauto Didžiojo pergales, kad ir apie partizanų žygdarbius.

Bandymų būta, tačiau visi jų iš esmės baigėsi šnipštu.

Žmonės, bent kiek susipažinę su lietuviškojo kino užkulisiais, sako, kad tai lemia keli dalykai. Epinis filmas kainuoja milijonus eurų, todėl reikia valstybės paramos. Valstybės parama paprastai dalijama “garsiems vardams”, kurie nebūtinai turi ambicijų sukurti šedevrą, o tik kartu su gabiais projektų vadovais mielai “įsisavina” pinigus.

Šįkart neviešos kritikos akmenys lekia į režisieriaus Šarūno Barto daržą. Esą žiūrovai laukė filmo apie pokario Lietuvą “Dovydo akmuo”, kuris ekranus turėjo pasiekti pernai, bet dar neišvydo jo. Paskutinė data, kai Lietuvos kino centrui, kuruojančiam nacionalinio kino gamybą, Š. Bartas turės atsiskaityti už 600 tūkst. eurų paramą iš valstybės yra lapkričio 30 diena. Taigi laiko dar yra, anksti būtų smerkti režisierių.

Juolab kad žiūrovai šiemet Kanuose galėjo panerti į Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace to Us in Our Dreams“) gelmes. Režisieriaus pasakojamoje autobiografinėje istorijoje vaidmenis kuria pats Š. Bartas, jo dukra Ina Marija Bartaitė, dabartinė gyvenimo draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Toks šeiminės rangos pavyzdys įkvepia menininkus. Teko girdėti pasakojimą, kaip vienas lietuviškų filmų vadybininkų metus sugebėjo iš savo žmonos už 80 tūkst. litų nuomotis automobilį “darbo reikalams”. Pasirodo, jis tai darė visiškai teisėtai, nes finansavimo sąlygos neleido mašinos pirkti.

“Gabių vadybininkų” meno padangėje tikrai netrūksta. Juk grąžinti lėšų, skirtų taip ir nepasirodžiusiam filmui kurti, iki šiol Lietuvoje neteko nė vienam kūrėjui. Nesakau, kad jie auksą rieškučiomis žarsto, bet nemalonu, kai į valstybės paramą iki šiol žiūrima kaip į galimybę ką nors nugvelbti ir nemanyti, jog tai vagystė. Regis, sovietinės okupacijos įskiepytas požiūris, kad iš kolhozo vogti yra norma - labai gajus.

Bėgdamas per Lietuvos televizijų kanalus nustembu, kai čia pasirodo dar vienas nežinia kokiai auditorijai skirtas “lietuviškas” serialas. Užtenka dviejų minučių, kad imtum pavydėti lenkams, čekams, turkams, kurie sugeba be dešimčių milijonų eurų kurti filmus apie savo valstybės istoriją.

Manau, turime ir gabių scenaristų, ir gabių režisierių, o kodėl neatsiranda filmų ar serialų istorine tematika, man yra mįslė. Galbūt net ne paramos milijonai tai lemia... Kita vertus, valstybės institucijoms niekada nerūpėjo Lietuvos istorijos, kaip vertybės, puoselėjimas.

Kultūros ministerija praneša, kad rengiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui kultūros ministras Šarūnas Birutis žada vėl kelti valstybės užsakymo dėl filmo istorine tema klausimą ir galbūt tam rasti pinigų kitų metų biudžete.

Norėčiau tuo tikėti... Tačiau sužinojęs, kad į kultūros viceministro postą Darbo partiją siūlo buvusį Švenčionių merą Vytautą Vigelį, kuris vis patekdavo į skandalingas istorijas, mažiau tuo tikiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"