TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Yra ar nėra Justino Marcinkevičiaus knygų?

2011 02 28 0:00

Girdėjau kalbant, girdėjau ir per radiją, - kodėl, esą, Vilniaus knygų mugėje nebuvo Justino Marcinkevičiaus knygų, išskyrus porą poemėlių vaikams.

Dėl poeto mirties visi mes tebesame užgulti prarasties ir jaudulio. Ir vis dėlto, prisiklausęs minėtų šnekų, turiu pasikalbėti su skaitytojais (pirkėjais) be patetikos, kuo paprasčiausiai.

Visų pirma - netiesa, dieną kitą jo knygų mugėje ir knygynuose buvo. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stende - paskutinis (žiūrint chronologiškai) naujų eilėraščių rinkinys "Naktį užkluptas žaibo" (2008), didelė rinktinė "Poemos" (2007). Buvo ir Viktorijos Daujotytės monografija "Raštai ir paraštės: Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą" (2003). Pagarbiai padėjome šias knygas greta poeto didelės portretinės nuotraukos. Taip, mugės lankytojai dabar jas išpirko.

Bet pažvelkite į išleidimo datas. Jos sako, kad tos knygos, nors pamažu ir perkamos, vis dėlto keletą metų rymojo knygynų lentynose, jų galima buvo įsigyti ir pernykštėje, ir dar ankstesnėje knygų mugėje. Tačiau sulaukė šios.

Jūs jau pajutote, kad dabar sakysiu tai, kas niekam nepatinka. Bet literatūros kritikas rašo ne tam, kad patiktų.

Tad malonėkite išgirsti: ar per tuos metus, kai minėtos knygos stovėjo lentynose, Tamstos nežinojote, kas yra Just.Marcinkevičius ir ko jis vertas? Ar supratote tik dabar? Leidėjai žinojo, leido, tikėjosi, bet...

Tai už ką dabar barate?

Viskas. Bjauroti savo įvaizdį baigiau. Pirkėjo elgesys nesunkiai atspėjamas ir suprantamas, rinkos visuomenėje mintys apie jį turi užsibaigti tobulu posakiu, na, kad pirkėjas visada teisus. Taip ir yra.

Dabar teisiajam reikia kai ką dalykiškai paaiškinti. Nes impulsyviai priekaištaujantis žmogus nebūtinai pagalvoja apie aplinkybes.

Nuo 2010 metų gruodžio septintosios, kai poetas pateko į ligoninę, niekas negalėjo pasirašyti autorinių, leidybinių ar kitokių sutarčių dėl naujų jo leidinių. Net leidybos maitvanagiai, kurių visada visur yra, mūsų Lietuvoje irgi, nieko naujo negalėjo (dėl viso pikta patikslinsiu - neturėjo teisės) leisti, nebent yra buvę poeto anksčiau pasirašytų sutarčių. Taigi knygynuose kol kas gali pasirodyti tik tos knygos, kurios yra išleistos arba sutartos iki minėto laiko. Visa kita - tik po to, kai atsiras teisinė galimybė kitam asmeniui (ar asmenims) pasirašyti sutartis kaip autorinių teisių paveldėtojui.

Apie sutartis kalbu įsivaizduojantiems, kad leidėjai daro ką nori ir jokių autorių nepaiso. Žinokite, turi paisyti, yra įstatymas, ir jis teisingas.

Nežinantiesiems dar reikia pasakyti, kad čia rašantis literatūros kritikas kartu yra Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius. Atsitiktinumams lėmus, Just.Marcinkevičiaus ir mano namo (aštuonbučio) adresas tas pats. (Čia trumpai apie autoriaus kultūrą: tvarkingą rankraštį atnešdavo ne iš vieno buto į kitą, o į leidyklą; į leidyklą ateidavo ir knygos pamatyti, kad ir kaip atkalbinėdavau.) Jau senokai, bene 2004 metais, su Just.Marcinkevičiumi susitarėme dėl svarbiųjų jo kūrinių nuoseklaus sistemingo leidimo. 2005 metais išleidome knygą "Trilogija ir epilogas" (aišku, čia draminė trilogija, ir - paties poeto sumanymu - draminė apysaka "Daukantas", kurią prie "Mindaugo", "Mažvydo" ir "Katedros" jis prišliejo konceptualiai, knygos pratarmėje pasakydamas, kad "Daukantas" susumuoja, "uždaro" trilogiją, dėl to vadintinas trilogijos epilogu). 2007 metais išėjo rinktinė "Poemos". Kaip minėjau, ją baigiame parduoti tik dabar. Nors knygos anotacijoje, beje, aiškiai pasakėme iš tiesų svarbią žinią: pirmą kartą spausdiname autentiškąją poemos "Kraujas ir pelenai" redakciją. Be tų įsirėžusių žodžių "Sunkiu žodžiu aš kaltinu bažnyčią" ir ne tik jų. Knygoje pats autorius aiškina, kaip ir kodėl poemos tekstas "taisytas". Sutramdau norą pakalbėti apie tai, kad ši poema visgi puiki. Ir kad knygoje ji viena iš dešimties - apie visas būtų ką pasakyti, tarkim, apie "Donelaitį", nuo 1964 metų lėmusį tolesnę poeto kūrybos kryptį. 2009-aisiais išleidome, trumpai sakant, sąjūdiškos 1988-2008 metų eseistikos knygą "Pažadėtoji Žemė". Šiomis dienomis pasitvirtino mano nuojauta, kad tarp kitų reikšmingų knygos tekstų įterpti 1991 metų dienoraščio fragmentai "Taburetė virš galvos" nebuvo deramai perskaityti. Nors, knygą leisdami ir išleidę, jų reikšmę pabrėžėme. Kodėl manau, kad nebuvo perskaityti? Todėl, kad žurnalistai ir ne tik jie gedėjimo dienomis vis tąsė klausimą, kodėl poetas turėjo išeiti iš viešo politinio gyvenimo. Skaitykite, ponios ir ponai, "ir tatai skaitidami permaniekit", pasak Martyno Mažvydo. Perskaitykite ir paskutinį tos knygos tekstą, pavadintą "Šauksmas ir atsišaukimas", kalbą, kurią ketino pasakyti minint Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dvidešimtmetį. Poetas buvo prasitaręs, kad tąsyk pasakė ne viską, ką buvo užsirašęs. Dėl ko ne viską? Dėl to. Ne vienintelį kartą.

Čia paminėtos trys tartum "serijinės" knygos. Tardamiesi dėl jų nebuvome pamiršę "Vagos" leidyklos dvitomio "Poezija" (tai rinktiniai eilėraščiai, iš viso bemaž tūkstantis puslapių), pasirodžiusio 2000 metais, ir sąmoningai parinkome tą patį formatą ir įrišimo būdą. Taigi nuo 2000-tųjų iki 2009 metų pirkėjais besidedantys skaitytojai galėjo apsirūpinti Just.Marcinkevičiaus kūrybos rinktine visuma, neką nusileidžiančia 1983 metais baigtam leisti jo "Raštų" penkiatomiui. Ką jau kalbėti apie tekstus, nespėjusius į penkiatomį, ir pranokstančius jo publikacijas autentiškumo požiūriu.

Nebūčiau tikras, kad savo namų bibliotekoje visą Just.Marcinkevičių turiu (tikriausiai taip), bet štai ką dar iš pastarojo laiko matau: nemaža eilėraščių rinktinė "Amžino rūpesčio pieva" ("Versus aureus" leidykla, 2005), "Vėlyvo vėjo vėliavos", kiek mažesnė įvairaus meto lyrikos rinktinė ("Alma littera", 2009), Kauno meno kūrėjų asociacijos ir "Naujojo lanko" 2008 metais išleista pusšimčio eilėraščių rinktinėlė, žurnalo "Santara" 2010 metų leidinys kartu su "Petro ofsetu" - baladžių poema "Devyni broliai".

Kodėl taip įkyriai registruoju?

Daugiau kaip tris dešimtmečius priklausau leidėjų gildijai, ir mes turime gintis, kai esame apkalbami.

Kas norėjote, tas tikrai galėjote Just.Marcinkevičiaus knygomis apsirūpinti.

Jeigu dabar jų norisi daugiau - tikrai bus.

***

Laikas pasakyti, ko skaitytojai gali sulaukti artimiausiu metu. Pernai bene lapkričiui baigiantis sutarėme su poetu dėl dviejų knygų - viena būtų kartotinių publikacijų (su naujais intarpais), minėtos serijos tąsa, kita gal atskira. Maždaug taip: "Dienoraščiai be datų ir su datomis" (sąlyginis aptartas pavadinimas) - kai kas iš labai populiarios knygos "Dienoraščiai be datų" (1981) ir "su datomis" rašiniai apie reikšmingus kultūros žmones, kiti užrašai, turiu vilties čia paskelbti ir visą "Taburetę...". Dar viena knyga, turinti būti nedidukė, skirta, pasak poeto, "mažosioms poetinėms formoms", taigi trumpiems eilėraščiams, kuriuos Just.Marcinkevičius suvokė kaip atskirą lyrikos žanrinę atmainą. Sakė patyręs, kad Vakaruose literatūros žmonės tuos trumpučius eilėraščius ypač vertina, ir pats samprotavo apie jų išskirtinumą.

Suprantu, kad dėl to, ką jau esu čia pasakęs, šių žodinių susitarimų įgyvendinimas įmanomas, bet negarantuotas.

Be abejo, reikia pagalvoti ir apie kai kurių knygų pakartojimą.

***

Yra tikrai keistų dalykų, kuriuos turėtų tyrinėti psichologai. Atrodo, Lietuvoje visi žinojo, jog Just.Marcinkevičius išskirtinai kuklus ir santūrus žmogus. Ir kartu kone visi priekaištauja, kad nepūsdavom dūdų išleidę jo knygas.

Taigi aišku - jis neleisdavo!

Tebus kuklus viršelis, formatas ir tiražas, jokio reklaminio blizgesio, tebus knyga žmonėms nebrangi, tas suvalkietis dėl knygos kainos leidėjus tiesiog nustekendavo. Jau minėtą "Taburetę virš galvos" galėjau įtraukti į knygą tik po ilgų įkalbinėjimų, ir tik fragmentus, ir buvo užginta raiškiau ją reklamuoti. Jau buvau, regis, užpernai susitaręs su Audriumi Siaurusevičiumi dėl Just.Marcinkevičiaus benefiso LTV didžiojoje studijoje (aktoriai, dainos, skaitymai, jam pačiam nelabai ką reikėjo daryti), bet jis nesutiko - "kodėl aš, kodėl pirmas, vėl... užsipuls"). Net Edita Mildažytė klasiko neįveikė! Kuris poetas kokioje šalyje būtų atsispyręs tokiam nacionalinio transliuotojo pasiūlymui?

Iš pastarojo dešimtmečio pokalbių su poetu apie leidybos sumanymus ir literatūros vakarus labiausiai prisiminsiu jo posakius: "O kas iš to?", "O kam to reikia?" Na, čia reikėtų daug ką aiškinti.

***

Šiemetėje knygų mugėje knygų pardavėme maždaug dvigubai daugiau nei ankstesnėse. Kalbu apie leidyklą, kuri "popso" neleidžia. Greta Just.Marcinkevičiaus - Marcelijus Martinaitis, V.Daujotytė, Sigitas Geda, Valdas Papievis, Romualdas Ozolas, knyga apie Laimoną Noreiką ir pan. Kiek spėjau išgirsti - panašiai sekėsi ir kitiems panašios orientacijos leidėjams.

Šmėstelėjo nekorektiškai skambanti mintis, kad užsidirbti padėjo Just.Marcinkevičius. Žinoma, buvo ir kitų aplinkybių, bet šįkart ne apie jas.

Mirė jis vasario 16-osios rytą. Mugė prasidėjo antryt. Televizija ir radijas transliavo poeto skaitymus, pagal jo eilėraščius sukurtas dainas, kolegų mintis ir įspūdžius, šarvojimo ir laidojimo vaizdus. Spauda darė tą patį. Iki mistifikavimų - atsiprašau - simbolino datų sutapimą, suprantate kokių ir dėl ko. Tiek to. Noriu pasakyti tai, kas visiškai atsiję nuo šio ironiško brūkšnio: keletą dienų nuolat skambantys eilėraščiai ir kalbėjimai kūrė tam tikrą atmosferą ir tikriausiai bus paskatinę žmones krypti į tikrąsias vertybes. Skatino vėl suprasti, kad literatūra, knyga yra tarp jų. Kad Just.Marcinkevičius ir žmonės, kalbantys apie jį, yra ko nors verti. Kad už knygą, kainuojančią net tris kartus brangiau (!) nei vienos dienos laikraštis (jis lekia į šiukšliadėžę kitądien su visa politine frazeologija) arba tiek pat, kiek degtinės butelis ("Visas miestas šlitinėja. / Pilnas kaimas girtų"), taigi už knygą, pavadintą, pavyzdžiui, "Mes gyvenome" vis dėlto verta sumokėti. Jeigu aš neskaitysiu, tai gal žmona, vaikai, anūkai skaitys. Ar šiaip, ar mokslams reikės...

Paprastinu čia viską, nes noriu pakartoti, ką dešimtis kartų sakiau, - kaip autorių teisių sargybinis.

Sakiau apie tai (Just.Marcinkevičiaus pavarde čia "pasinaudoti" būdavo paranku), kiek literatūros žmogus uždirba valstybei (šiuo atveju sąmoningai nutylėdavau didžiąsias kūrybos vertes). Kiek paskrebinęs plunksnele sukuria darbo vietų (tekstų rinkėjams, redaktoriams, korektoriams, iliustratoriams, maketuotojams, spaustuvininkams, spaudos medžiagų gamintojams ir tiekėjams, paskui vertėjams į kitas kalbas, kritikams ir literatūrologams, pedagogams, knygynų ir bibliotekų darbuotojams, eikime į kitas sritis - kompozitoriams, atlikėjams, prodiuseriams, teatro režisieriams, aktoriams, scenografams, aišku, ir rūbininkams, televizijų ir radijų žmonėms, be abejo, fotografams, žinoma, autoritetą cituojantiems politikams; čia užskliausiu tai, kas neužskliaudžiama).

Paprastai šį klausimą keldavau ginčydamasis su tais pareigūnais, kurie linkę vertinti meno kūrėją didžiai "demokratiškai", vienodai kaip taburečių gamintoją ir dėl to apdėtiną net didesniais nei taburetiniai mokesčiais (o kas jam sukūrė "darbo vietą" ir išmokė talento?). Mes žinome, kad čia viskas negerai, ir JIE žino, bet apsimeta, kad ne.

Stabdau save ir kartoju: knygos žmonėms Just.Marcinkevičius Vilniaus knygų mugėje dar kartą pasitarnavo.

***

Viename tos mugės renginyje Ūkio banko valdybos pirmininkas Gintaras Ugianskis pradėjo veiksmą, kuris vadintinas atminimo įamžinimu. Pasisiūlė kartu su Kultūros ministerija imtis paminklo Knygai įgyvendinimo, žadėjo prisidėti lėšomis. Šią idėją jau senokai buvo išsakęs Just.Marcinkevičius. Taigi jis - jau nesantis - pradeda veiklą.

Parašiau šį sakinį ir prisiminiau kitą savo užrašą: Just.Marcinkevičius moka dalyvauti nedalyvaudamas.

Šis sumanymas - paminklas Knygai - yra svarbiausia 2011 metų Vilniaus tarptautinės knygų mugės idėja.

Prie Ūkio banko ir Kultūros ministerijos teks prisidėti ir LITEXPO, knygų mugės vietininkei. Mes, kaip Lietuvos turtingiausieji - autoriai ir leidėjai - tikrai prisidėsime!

Verslas gali keisti kultūros padėtį. Just.Marcinkevičius sykį prasitarė, kad Bronislovas Lubys pats pasakė galintis remti jo knygų leidimą. Kartą kitą taip ir buvo.

Štai skambina man Antanas Sutkus, visiems žinomas fotomenininkas, beje, nuolatinis knygų skaitytojas. Sako: "Valdžia labai menkai duoda pinigų bibliotekoms, ir jos negali įsigyti pakankamai naujų knygų, taigi teatsiranda dabar Just.Marcinkevičiaus fondas šiam reikalui." Puiku, teatsiranda, bet aš negaliu rūpintis jo steigimu, nes tuoj būsiu įvertintas kaip "suinteresuotasis". Mielas Antanai, teks pačiam... Ir tada verslas, turtuoliai mecenatai kad puls pagalbon!

***

Ne visi žino, kaip Just.Marcinkevičius mokėjo pajuokauti. Su ypatingu frazės posūkiu.

Sėdėdamas Mokslų akademijos salėje prie jo karsto, vieną akimirką štai ką tartum išgirdau: "Nelaidokite manęs taip iškilmingai, nes paskui ir kiti norės."

Atleisk, Viešpatie, sutinku, - ne tik norės, bet ir iš anksto pradės tuo rūpintis. Turbūt yra bent šimtas žmonių, kuriems teko girdėti, su kokia intonacija jis mokėjo pasakyti Jurgio Zauerveino eilutę "Lietuviais esame mes gimę."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"