TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žalia rūta geležinė

2010 12 18 0:00

Buvau populiarios jaunimo grupės koncerte, jų albumo "Broliai" pristatyme. Tai Miško Broliai, bet ir Lietuvos broliai, kurie per amžius žirgus balnojo, į Rygą (prieš švedus!) jojo. Nujodavo toli ir į Prūsus kalavijo kieto, ir už Dunojėlio, iki Juodmarių ir Maskvos. Vėliausias jų žygis buvo prieš įsibrovėlius sovietus, kurie skelbėsi, kaip ir naciai, kad stipresniojo teise rytoj būtent jiems priklausys pasaulis. O Lietuvoj vėl radosi žmonių, kurie pasakė - ne.

Iš to dar šis tas liko.

Pasirėmę partizanų folkloru ir jų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiu, jauni žmonės išgirdo žuvusių brolių dvasią. Jie nesiėmė tiesiog dainuoti arba perdainuoti partizanų dainas, nesileido į graudžius atsisveikinimus arba vilties maldas, kaip tremtinių folklore, bet pamėgino atrasti ir iš naujo sudaiginti stiprybės grūdą. Ilgam įsiminė ši jungiančioji gija ir valdinga visuma, išryškinta "Brolių" ugdomomis ligi prasmingų programos kulminacijų senovinių dainų skeveldromis, jų neišsenkančiomis sekomis, repuojamų sutartinių stilistika.

Tada pakanka net pavienių žodžių, prakalančių sąmonės kiautą archetipinių esmių junginiais kaip geležinė rūta; pakanka regėti įvykio fone mišką su pelkėmis - iš kur tie žmonės buvo kilę ir kur jie liks, kad mirtų laisvi. O viską "veža" ne iš karto įsisiūbuojanti, galop simfoniškai galinga miško, gyvenimo ir mirties muzika.

Partizanų epopėjoje būta negailestingų ir kilnių, tikrų antikinės tragedijos mazgų. Kad jauni atlikėjai imasi tos medžiagos ir atskleidžia joje gyvenimą teigiantį potencialą, o jauni diskotekų klausytojai pasirodo pasiilgę svarbesnių prasmingos būties dalykų, bemaž nuostabu. "Kurie mirs už mane, tie gyvens", - kas pasakė, Lietuva ar Galilėjietis?

Jei kartais būna renginių, kuriuose gali tai išgirsti raiškiai ir suvokiamai, suvoki ir jų gydomąją reikšmę dabartinėmis niekėjimo dienomis. Bus jaunimas - bus Lietuva. O jaunimui ir natūralu žavėtis garbingais dalykais, ieškoti laikysenos pavyzdžių.

Beje, "Broliai" tai ir atsakas į vieną bjauriausių posovietinės Lietuvos - dalies veikėjų - tendencijų. Prof. Vanda Zaborskaitė neseniai kalbėjo apie nelemtąją lietuvišką savinieką, kuri rūpi ir man. Dabar kaip tik kyla nauja to antilietuvizmo banga, kurią profesorė ir prieš tai pedagogas Vytautas Toleikis pavadino "deheroizacijos aistra". Išties, "dabar mada ir geru tonu tapo kuo bjauriau kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą". Ypač apie istoriją, ir ne tik šiandien. Gerokai ankstėliau pasirodė tokių šedevrų kaip "Žali" ir "Durnių laivas", lyg pagal planą nutaikytų smogti į pagrindinius garbingus naujausios Lietuvos istorijos puslapius. Bet jau XIX amžiuje Friedrichas Nietzsche numatė būsimą paskutinįjį žmogų, kuris, matyt, pagal save "visus didelius dalykus mažais padaro". Rusiškoji paskutinio žmogaus versija, tai Dmitrijaus Merežkovskio "Ateinąs Chamas". Taip ir įvyko, o tie, kurie priešinosi, kaip antai Rusijos atsikariaujamoje Lietuvoje, buvo ypač nekenčiami.

Dabar vėl nekenčiami gal SSRS suluošintųjų. Tai okupacijos žala. Atitinkamai į altorių garbę keliami prievartavusieji okupantai ir kolaborantai. Bet kaip tada, kai tauta dainavo apie partizanus, ne stribus, taip ir dabar pavyzdžių ieškantis jaunimas atsirenka. Če Gevaros netaps jų vėliava, o 1949 metų Vasario 16-osios signatarai - gali. Ave, Lituania, morituri te salutat! Kontora negali ramiai į tai žiūrėti, vėlgi visai natūralu. Todėl ir jai svarbu ieškoti dėmių, ir gali uždirbti objektyvūs tepliotojai.

Ar Steponas Darius ir Stasys Girėnas nebuvo kada pabėgę iš pamokų, gal kokias mergeles vilioję? Padirbėkit, rašytojai, ir dėl tų pramuštgalvių neatsakingo skrydžio per didelį vandenį ir Vokietijos valstybinę koncentracijos stovyklą.

Turime nepaprastą, gal nuostabiausią pasaulyje, tautos ir valstybės himną. Bet ir jo autorius - ne be jaunystės nuodėmių. Gėdijosi lietuvybės, nemėgo žydų. Tikriausiai ir nukentėdavo vėliau nuo kai kurių asmenų savotiškos konkurencijos, kaip privatus provincijos gydytojas. Pasišaipydavo iš Lietuvos lenkintojų, maskolintojų, o itin karčiai pliekė lietuviškuosius "šungalvius", kurie brolį ir kaimyną svetimųjų valdžiai išduoda. Baisėjosi, kad Rytų Lietuvos dzūkeliai bodisi bjauriais biurokratais... lietuviais! Suvokiate, tokie lietuviai, ką darote? Kita vertus, mylėjo lenkę ir buvo dėkingas jai ligi mirties. Norintieji ras įvairių nuodėmių, ne tik tą vieną straipsnelį arba anekdotą "kodėl žydai nevalgo kiaulienos". Bet norintieji taip pat ras, ką priminė prof. V.Zaborskaitė, būtent žmogišką ir pilietinį rūpestį Lietuvos žydų problema. Kad atskirtis mažėtų, turime keistis mes, lietuviai; turime keisti savo požiūrį į juos, nuolat persekiojamus. Ar kas nors dar tada ir vėliau taip matė ir pamokė? Bet jis lengvai apšaukiamas antisemitu, nors niekad žydo nepavadino šungalviu, tik lietuvius. Liekame tamsūs ir nedėkingi "deheroizuotojai", nors paminklų jam pastatėme. Kudirkos Naumiestyje - ir muziejų, kurio tekančiam stogui, beje, pinigų nebėra.

O kad randasi Vincą kadaise žavėjusių mėlynakių, kurioms džiovininko paminklas Vilniuje prastesnis, negu galingų raudonarmiečių, tai juolab rodo, kur tebesėdime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"