Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Zbigniewas Brzezinskis gyveno ilgai, deja, per trumpai, kad išvystų Rusiją demokratinę

 
2017 06 01 7:20

Žinia apie garbaus amžiaus žmogaus mirtį natūrali, bet visuomet pribloškia. Priverčia nutilti. Susimąstyti. Ypač, jei tą žmogų pažinojai... Nors viskas logiška, nuo to susitaikyti su Zbigniewo Brzezinskio išėjimu nė kiek ne lengviau.

Z. Brzezinskiui pasisekė. Kad gimė 1928 metais Lenkijoje, kuri jau buvo ne tik laimėjusi mūšius ir atkūrusi nepriklausomybę, bet ir tapusi stipria Europos valstybe. Ji turėjo savo ekonomiką, kultūrą plačiausia to žodžio prasme, tikėjimą ir, be abejo, istorinę atmintį, saugomą tiek šeimose – asmeniniu lygmeniu, tiek ir religiniu bei valstybiniu. Užvis geriau šias sąvokas iliustruoja garsusis lenkų šūkis „Jeszcze Polska nie zginęła, póki my żyjemy!“ (Lenkija dar nežuvo, kol mes gyvi.)

Zbigniewui pavyko dar kartą. 1938 metais jis atsidūrė Kanadoje. Kas būtų nutikę jam ir jo artimiesiems, jei jie būtų gyvenę Lenkijoje, o ypač prie rytinės jos sienos, po 1939 metų rugsėjo 1-osios, o juo labiau – po 1939 metų rugsėjo 17-osios? Ilgas Katynės sąrašas liudija, ko, greičiausiai Dievo Apvaizdos dėka, pavyko išvengti...

Negalima buvo šito nežinoti, neatminti, net gyvenant anoje vandenyno pusėje, Zbigniewui tai buvo neįmanoma. Faktų nėra, bet, esu tikras, visa tai lėmė pasirinktą kelią. Jo disertacijos Harvardo universitete tema tai patvirtina geriausiai: „Totalitarinės sistemos susiformavimas SSRS“. Tačiau negaliu nepabrėžti, kad visą savo gyvenimą paskyręs politikai savo išsilavinimą jis gavo kultūros srityje. Kultūra buvo tas pamatas, ant kurio buvo statoma politika. 1960–1989 metais Kolumbijos universitete jis vadovavo naujam Institutui komunizmo klausimais (Institute on Communist Affairs). Esu tikras, Williamo Shakespeare'o, senovės graikų dramaturgų išmanymas padėjo suprasti ir pirmam pasiūlyti aiškinti viską, kas vyksta socialistinėse šalyse, iš totalitarizmo koncepcijos pozicijų. Suprasdamas tokios politikos ištakas, jis, žinoma, negalėjo nebūti nuoseklus Nixono-Kissingerio politikos kritikas.

Totalitarinį režimą galima nupudruoti, bet paversti jį demokratiniu – ne. Totalitarinis režimas, totalitarinė ideologija – pavojingi žmonijos egzistavimui, net jei mėgina apsimesti pasauliui vegetarais. Tai užvis geriausiai išryškėjo SSRS pradėjus karą Afganistane.

Jis sąžiningai prisipažindavo ir visada patvirtindavo, tikriausiai prisimindamas pasipriešinimo istoriją Lenkijoje ir pirmiausia „Armiją Krajovą“ Antrojo pasaulinio karo laikais, savo vaidmenį Afganistano kare: „Kaip Jimmy Carteris ir aš davėme pradžią mudžahedams“ (angl. How Jimmy Carter and I Started the Mujahideen), „Aš tai padaryčiau vėl“ (аngl. I’d Do It Again). Sudaręs galimybę palaikyti pasipriešinimą sovietų okupacijai Afganistane, jis visuomet neigė, jog tik dėl to atsirado „Al-Qaeda“.

Totalitarinis režimas, totalitarinė ideologija – pavojingi žmonijos egzistavimui, net jei mėgina apsimesti pasauliui vegetarais.

Deja, karas visada gimdo siaubingus perlenkimus ir nusikaltimus. Kruvina, siaubinga savo žiaurumu tautų, gyvenusių pasienio zonoje tarp Ukrainos, Lenkijos, Moldovos, Rumunijos ir Vakarų Baltarusijos, lemtis pačiu baisiausiu būdu tai pailiustravo XX amžiaus viduryje. Afganistane visa tai pasikartojo. Šis karas, kaip ir islamo revoliucija Irane, išsprogdino Rytus. „Sovietai sugriovė Afganistaną, ir tai po daugelio metų tapo dirva Talibanui.“ Sustabdyti karą daug sunkiau nei jį pradėti. Beveik kasdien gauname tai paliudijančių siaubingų naujienų. Sovietų pajėgos seniai išvestos iš Afganistano ir baisūs kroviniai nebekeliauja į didžiausią pasaulyje šalį, bet gaisras žioruoja ir Afganistane, ir Sirijoje... Vis dažniau per naujienas išgirstame apie mirtį kare.

Ponas Zbigniewas buvo teisus: „Deja, jūs turite tendenciją visas kritiškas pastabas vertinti kaip priešiškas. Turėtumėte atsikratyti šio komplekso.“ Deja, mūsų visuomenei tai dar neįsisąmonintas ir labai skausmingas procesas. Mes nenorime pripažinti ir kitos svarbios jo citatos: „Kaip ir daugybė anksčiau egzistavusių kitų imperijų, Sovietų Sąjunga galiausiai sugriuvo iš vidaus, tapusi ne tiesioginio karinio pralaimėjimo auka, o dezintegracijos proceso, kurį pagreitino ekonomikos ir socialinės problemos.“

Mūsų žiniasklaidoje buvo įprasta laikyti jį priešu, bet sunku su tuo sutikti. Jis tiesiog suprato, kad jeigu Rusija, kaip ir jos imperinės pirmtakės, nepereis demokratizacijos proceso, pasaulis mažų mažiausiai neturės ramybės...

Jis tikėjo, kad demokratizacija – viena svarbiausių Rusijos klestėjimo sąlygų, o Rusijos suartėjimas su Vakarais – neišvengiamas, ir dėl šio suartėjimo Rusija gaus didžiulę naudą.

Z. Brzezinskis gyveno ilgai, beveik 90 metų. Deja, per trumpai, kad išvystų Rusiją demokratinę, lygią tarp lygių. Apsuptą ne priešų, o draugų, gerbiančių jos kultūrą, o ne bijančių jos armijos...

Grigorijus AMNUELIS yra Rusijos istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas, teatro režisierius, parašęs kelias knygas, aktyviai reiškiasi Latvijoje, apdovanotas už paramą jos nepriklausomybei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"