TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žemaičiai ir krikščionybė

2012 12 04 6:05

Prasidėjo adventas - pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį laikotarpis. Visi krikščionys kviečiami susikaupti, susimąstyti, nusikelti mintimis į protėvių laikus, į pačias ištakas.

Susikaupiau. Sutelkiau mintis. Nusikėliau į žemaičių protėvių laikus... ir atsidūriau Žemaičių krikšto ištakose, 600 metų glūdumoje! 

Būtent tiek laiko praėjo nuo Žemaičių krikšto. Jo 600 metų jubiliejų švęsime ateinančiais metais, 2013-aisiais. O juk jie sutampa su popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva paskelbtais Tikėjimo metais, kurie prasidėjo šį spalį ir truks iki ateinančių metų lapkričio 24 dienos.

Atsitiktinumas ar Aukščiausiojo valios įsikūnijimas? Žiniasklaidoje jau pasirodė publikacijų šio jubiliejaus tema. Įdomiausia laikyčiau "Lietuvos žiniose" skelbtą Arvydo Jockaus interviu su Telšių vyskupu Jonu Boruta. Jame galime rasti daug duomenų, leidžiančių pozityviai vertinti Žemaičių krikšto reikšmę. Tai labai svarbu žinant, kad internete vis dar pasitaiko tulžingų komentarų, kaltinančių krikščionybę dėl kryžiuočių žiaurumo, kurie kardu ir ugnimi naikino senąjį baltų - lietuvių, žemaičių, prūsų - tikėjimą.

Kaip žinome, žemaičiai laikomi paskutiniais Europos pagonimis. Jie, skirtingai nei kitos baltų tautos, krikštijosi nebe kryžiuočių verčiami, o laisva valia, pasitikėdami Vytauto ir Jogailos autoritetu, ir patys pasirinko savo valdovus. Todėl paskutinius pagonis galėtume vadinti ir pirmaisiais demokratais, bent jau Šiaurės Europoje.

Savo krikštu žemaičiai dar kartą pasitarnavo Lietuvos valstybės galiai ir autoritetui. Dėl jo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pirmą kartą išplaukė į plačius tarptautinius vandenis. Turimas galvoje 1414 metais Pietų Vokietijos mieste Konstance vykęs visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų Europos valstybių civilinės ir bažnytinės valdžios atstovai. Vytautas pasiuntė į Konstancą 60 jau pakrikštytų žemaičių didikų delegaciją, o ši nuvežė skundą. Jame buvo surašytos visos skriaudos, kurias žemaičiai patyrė iš kryžiuočių, atskleisti kryžiuočių kliudymai priimti krikštą. Žemaičių skundas aiškiai parodė, kad vokiečių ordinas nesuinteresuotas jų krikštu. Mat jei ši Europos dalis taptų krikščioniška, ordiną reikėtų iškelti į kitus kraštus. O kryžiuočiai norėjo toliau plėšikauti žemaičių žemėse.

Įsidėmėtina tai, kad Konstanco susirinkime žemaičiai veikė kaip savarankiška tauta/gentis, o ne kaip lietuvių tautos/genties tam tikro regiono gyventojai. Kaip pasakoja minėtame interviu vyskupas J.Boruta, tada "iškeltas ir paskutinės iki tol nepakrikštytos Europos tautos krikšto klausimas".

Kai garsusis žemaičių skundas atsidūrė Konstanco susirinkimo programoje ir dėl jo prasidėjo diskusija, pirmą kartą buvo iškeltas ne tik pavienių žmonių, socialinių grupių teisių, bet ir atskirų tautų teisių klausimas tuo požiūriu, kad tautos turi teisę egzistuoti ir pačios spręsti, su kuo jungtis ir su kuo nesijungti. Ir vėl - demokratijos principai?

Beje, aną diskusiją dėl žemaičių krikšto priminė popiežius Jonas Paulius II 1995 metais Niujorke, kai buvo švenčiamas Jungtinių Tautų įkūrimo 50-mečio jubiliejus. Kalbėdamas apie XV amžiaus Krokuvos universiteto rektoriaus Pawelo Wladkowiciaus vaidmenį ginant "kai kurių Europos tautų teisę egzistuoti ir būti autonomiškoms", popiežius, turėdamas galvoje žemaičius, taip pat pavartojo tautos terminą.

Pagaliau nors mes, žemaičiai, netrykštame meile kunigaikščiui Vytautui, kuris mus kartkartėmis vis perleisdavo kryžiuočiams kaip kokią nebenaudingą arklių (žemaitukų?) bandą, vis dėlto pripažįstame, kad jis buvo nepaprasto proto strategas. Būtent Vytautas įžvelgė, kaip svarbu į Konstanco susirinkimą pasiųsti jau pakrikštytų žemaičių delegaciją, mat ji paliudytų, jog žemaičiai krikštijasi ir be kryžiuočių prievartos. Be to, manoma, nuo Vytauto laikų įsivyravo tradicija ne naikinti senojo tikėjimo ženklus ar šventas vietas, o suteikti joms naujos, krikščioniškosios religijos turinį, kad šventos vietos liktų šventos ir priėmus krikštą! Iš čia kildinama ir tradicija prie medžių kamieno, po šakomis pritvirtinti nedideles koplytėles. Taip šventi medžiai ąžuolai ir liepos "tapdavo" krikščioniški. Kituose kraštuose to, regis, nebuvo.

Tokia buvo viduramžių žemaičių gentis, kurią kryžius ne paklupdė, kaip kai kas būgštauja, bet iškėlė kaip naują tautą, Dievo vaikų tautą. Adventas kaskart atkartoja mums tą nepaprastą žinią, kad esame Dievo vaikai. Todėl unikalią Dievo tautą/gentį, aiškiai suvokiančią savo tapatybę ir ją formuojančias vertybes, sugebančią oriai tas vertybes ginti bei išsaugoti, istorijos skersvėjai ne užpučia, o įpučia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"