TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žemės klausimas – tikras ir tariamas

2013 11 14 6:00

Anądien į namus užsukęs malonus vaikinas siūlė pasirašyti už draudimą žemę parduoti užsieniečiams. Gerbiu pilietišką jaunimą, ne kiekvienas be atlygio drįsta belstis į svetimas duris. 

Tačiau kaskart suklūstu dėl skatinimo kažką daryti, kai iniciatyva atrodo labai nutolusi nuo respondento santykio su tikslu. Ką uostamiesčio daugiabučio gyventojas gali spręsti apie ariamos žemės dirvonus? Tegu taria žodį ūkininkai. Bet ne tie, įsigiję 50 arų sodybai ar nespėjusios pakeisti žemės paskirties agentūros, o tikri kaimiečiai, kurių vaikai neketina grįžti ūkininkauti iš Anglijos ar Vokietijos.

Žmogus bandė prieštarauti replikai, kad greta uostamiesčio ir šiandien nebelikę nė pėdos žemės viešiesiems poreikiams, kad beveik visa pajūrio juosta paversta tautiniais elnynais ir privačiomis poilsio zonomis. Natūralu, kad jo visai nedomina, kiek trunka bylos ginčijantis su žemės savininkais, kai reikia tiesti geležinkelius, dujų vamzdynus, elektros linijas, aplinkkelius, netgi įrengti Karklės žvejų uostelį. Derybos - finansiškai sekliausia projektų dalis, kur valstybė vaizduoja siekianti taupyti.

Parašų rinkėjas gąsdino, kad nesutramdžius užsieniečių ekspansijos gali prasidėti jų invazija į miškus. Ar dar yra užsieniečiams ką kirsti? Ne kartą yra tekę nustėrti iš nuostabos vietoj pernykščio grybinio šilo kur nors prie Minijos staiga radus plikas laukymes ir šakų krūvas. Kai žiemą greitkeliu į uostamiestį iš visos šalies girių rieda šimtai miškavežių, aišku, kyla graudi mintis, kad pigių darbo rankų kirstą medieną parduodame užsienio fabrikams. Kita vertus, transportininkams irgi šis tas nubyra. O mūsų baldininkų rūpesčiai dėl žaliavos trūkumo – ne žemės nuosavybės reikalas.

Kas kita, jei klaipėdiečių būtų klausiama apie artimesnes ir jiems širdžiai brangiausias teritorijas. Pavyzdžiui, kur turėtų driektis naftotiekio iš Mažeikių į naftos terminalą trasa? Kartą prieš kelerius metus kurortinėje zonoje gyvenančių miestiečių grupė jau yra pareiškusi, kad naftotiekis negali kirsti miesto plaučiais vadinamų Girulių. Bet kažin ar nepaprieštarautų Labrenciškių kvartalo gyventojai, jeigu naftotiekį imtų planuoti arčiau jų namų? Juk nuomonės dėl numatomo geležinkelio iškėlimo iš Girulių taip pat išsiskyrė.

Kažkada, prieš 20 metų, Melnragės senbuviai rišosi prie medžių, protestuodami prieš antrąją geležinkelio atšaką į uostą. Kilni buvo akcija. Kai kurie paskui net išgarsėjo. Bet ne tie, kurie ten gyveno. Dauguma vietinių mažus žvejų namelius jau seniai pardavę ir išsikėlę į pigesnius būstus. Prieš stojant į Europos Sąjungą nekilnojamasis turtas Melnragėje smarkiai brango ir natūraliai pasikeitė savininkų karta. Šie įsikūrė prabangiai. Todėl seniūnijos gyventojų susirinkime, pristatant japonų atliktą giliavandenio uosto statybos studiją, tuomečiam uosto vadovui užkurta tokia pirtis, kad šis vos gyvas paliko įkaitusią salę. Šiuo metu rengiama nauja projektinė argumentacija ir Melnragėje tvyro emocinė pauzė. Bet prieštaravimų žarija po pelenais rusena.

Žvilgtelėkime arčiau miesto istorinio centro. Prieš penkmetį atsiritusi ekonomikos krizė sparnuotas vizijas nuleido ant žemės. Teismo antstolių skelbimai vis primena kelis plačiai reklamuotus ir nepastatytus namų kvartalus. Nestebina „Memelio miesto“ liūdnas finalas, nes bendrovė ketino plėtoti projektą ne savomis, o užsieniečių lėšomis. O šie per krizę neįžvelgė projekto perspektyvos greta uosto sandėlių ir kranų. Šimtai darbo vietų, pusė milijardo litų investicijų – nieko keista, kad nuo tokios minties svaigo savivaldybė ir Vyriausybė, lengva ranka 2008 metais perdavusi valdyti 5 hektarus gamybinės uosto teritorijos apskrities administracijai. Dabar visi susirūpinę uosto krantinių ir miesto sklypo neteikiama nauda.

Nežinia, ką ketina daryti už 33 mln. litų pastatus ir teisę į teritorijos nuomą įgijusi banko nekilnojamojo turto bendrovė. Bet sprendžiant iš bruzdesio, kylančio merijoje dėl „Memelio miesto“ teritorijos, akivaizdu, kad pastatų savininkas bankas ėmėsi kažkokių veiksmų, kurie miesto valdžiai nepatinka. Diplomatine mero leksika buvo pasakyta, kad „dėl mokestinės politikos Klaipėdos miesto savivaldybė yra pasiryžusi taikyti didesnius nekilnojamojo turto mokesčius miesto vizijos neatitinkančiai plėtrai“, ir „esame pasiruošę teikti visokeriopą pagalbą investuotojams, numatantiems šioje miesto dalyje vystyti visuomeninę, komercinę ir gyvenamąją plėtrą“.

Ko dabar laužyti galvą, kiek valstybei prieš 20 metų būtų kainavę išpirkti sklypus iš tų, kurie saugojo Girulių girios medžius? Arba kam spėlioti, kas vyktų kitaip, jei valdžia prieš 15 metų nebūtų sudariusi sąlygų „Laivitės“ įmonę privatizuoti su jūrine veikla niekuo nesusijusiems EBSW koncerno veikėjams? Ko norėti iš tolimos praeities, jeigu ir prieš 5 metus valdžia pritrūko teritorinio įžvalgumo?

Nėra Lietuvoje žemės paskirties analitikų ir strategų. Ir vienos nuomonės dėl žemės nėra, nes ji perdėm suasmeninta, užklota privačių nacionalinių interesų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"