TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žiaurus gyvenimas geriems vaikams

2013 06 11 6:00

Kaip turi jaustis geri, tyros sielos vaikai, paaugliai, kurių suvokimas apie gyvenimą sudūžta atsimušęs į to gyvenimo tikrovę? Juk tėvai, kurie nori, kad jų vaikas augtų geru žmogumi, ir moko jį tokį būti, sako, jog reikia sąžiningai, nors ir sunkiai dirbti. Bet vaikai mato, kad Lietuvoje aukštumoje dažnai yra tie, kurie "susiveikė“ pinigų.

Tik tokių tėvų vaikai vaikystėje gali neriboti jokių pramogų, o sulaukę pilnametystės - sėsti prie prabangaus automobilio vairo, būti gerbiami universitete. Jeigu tu kitoks, jeigu dar iš kaimo, o ne iš miesto, dažnai esi tik patyčių vertas objektas. Patyčių iš tavęs ir tavo tėvų, kurie "nemoka gyventi".

Norėdami išauklėti gerą vaiką, tėvai sako, kad svarbiausia padėti kitam, užjausti. Jeigu žmogus yra tikintis, jam skiepijama, kad svarbu atleisti. Geras yra tas, kuris sugeba pasiaukoti dėl kito žmogaus, daryti ką nors gera dėl visų, o ne žiūrėti tik savų interesų. Bet realybėje toks žmogus yra keistuolis, "balta varna".

Ar manome, kad visos tos gyvenimo veidmainystės žmonės nemato? Mato. Todėl jie emigruoja, puola į depresiją, o kai kas žengia ir žingsnį į nebūtį.

Gali šaukti kiek nori, taip pat ir artėjant prezidento metiniam pranešimui - darykite ką nors, negi nematote, kad visų akivaizdoje iš valstybės vagiama, padorūs pareigūnai atleidžiami, o kova su aukštų politikų, pareigūnų korupcija tik imituojama ją pridengiant gražiais žodžiais kaip figos lapu. Bet nuo šauksmo niekas nesikeičia. Tai tik padeda kokiam nors politikui populistui mojuoti šia korta artėjant rinkimams. Kaip auklėti vaikus, kai balta ir juoda realiame gyvenime apsikeitė vietomis?

Vaikai tai irgi mato. Kiekvienas turi savo požiūrį į neteisybę. Nebūtinai į tą, kuri man bado akis. Bet jie emigruoti negali. Ar ne todėl net Vaikų gynimo dienos išvakarėse keli vaikai išėjo iš gyvenimo, nors šiame pasaulyje dar daug galėjo nuveikti?

Išgirdusi, kad iš gyvenimo pasitraukė Vytautas Šapranauskas, valdžia surengė pasitarimą prezidentūroje, Vyriausybei pasiūlyta kurti savižudybių prevencijos programas. Kai vienas po kito anapilin iškeliavo vaikai, - tyla. Bet ar tos programos gali padėti, išskyrus tai, kad bus skirta lėšų psichologams. Vakaruose psichologų konsultacijos jau tapo geru verslu iš žmonių nelaimių. Mūsų šalyje dar darbuojasi ir nemažai atsidavusių žmonių, nes dideliais pinigais čia dar nekvepia.

Psichologai darbuojasi ir mokyklose. Dažnai už grašius. Bet vaikai pas juos nelabai drįsta eiti, nes bijo bendraamžių patyčių. Atidesnis požiūris į šių psichologų darbą, tokios pagalbos anonimiškumas, o ne kokie nors kiti projektai, psichologinės programos, kovos be patyčių savaitės gali sumažinti vaikų, norinčių išeiti iš šio pasaulio, skaičių.

Rašau apie tai todėl, kad neseniai dalyvavau amžinojo poilsio palydint poetiškos sielos mergaitę, kuri apsisprendė pasitraukti iš gyvenimo prieš pat savo gimtadienį ir išleistuves mokykloje. Rašau ir dėl to, kad pats prieš dešimt metų ilgą laiką kasdien gyvenau su mintimi apie išėjimą į kitą pasaulį. Žinau, kas tai yra. Ir tai, kas leidžia pakilti. Ne psichologai. Dabar žiūriu šviesiau negu kai kurie kiti žmonės, susitaikę su mintimi, kad nieko nebepakeisi.

Bet vaikai nesugeba su tuo susitaikyti. Ne vienas jų dar nemoka kovoti, nepalūžti, kaip tai daro suaugę žmonės. Ne vienas jų neturi ir tokio atsakomybės jausmo kaip suaugęs žmogus, kuris, galvodamas apie tai, kad būtų gera išeiti, susimąsto, kaip bus su šeima, artimaisiais. Vaikams atrodo, kad kelias „ten“ yra kaip į pasakų, elfų šalį, kur nebus jokio smurto, užgauliojimo mokykloje, kur labai gera.

Nežinau, ką galvoja tie, kurie išstumia kitą iš gyvenimo. Bet jie auga pasaulyje, kur virtualioje realybėje, kompiuteriniame žaidime gali užmušti žmogų. Kuo daugiau, tuo geriau. Už tai gausi premijos balų. Jie mato filmus, kuriuose nuolat kas nors užkasamas arba pakyla iš kapo duobės. Iš ko nors tyčiojamasi. Ir tai yra kasdienybė. Jie žino, kad vienos populiariausių televizijos laidų yra tos, kuriose tyčiojamasi. Jie nori tapti panašiais herojais. Jie tyčiojasi iš kitų, taip rodydami savo stiprybę. Silpnam būti negalima. Kitaip kiti gali sutrypti. Jie nesupranta savo kaltės net tada, kai atsiduria kaltinamųjų suole už bendraamžės nužudymą ar už tai, kad pastūmėjo kitą žmogų į savižudybę.

Išėjusioji ištrynė iš kompiuterio viską, bet fotoaparate paliko keletą nuotraukų. Vienoje ji moja ranka atsisveikindama visiems laikams. Kitoje - tikriausiai skriaudikių veidai. Ką darys teisėsauga, jei paaiškės, kad tarp jų - įtakingų asmenų dukros? Ar tirs?

Bet teisėsaugininkai - tik gaisrininkai, turintys gesinti laužą lašu vandens. Ne tik dėl dvejopų jų veiklos standartų matome vis slogesnę atmosferą valstybėje, kurioje klesti daug neteisingumo. Tai verčia išeiti gerus, tyros sielos žmones. Tuos, kurie nepajėgia priešintis. O vaikams susidūrimas su tokiu pasauliu smogia ypač skaudžiai.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"