Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Žiniasklaidos dangus

 
2017 05 08 7:14

Minint Spaudos atgavimo dieną būtų neprošal pakalbėti apie pačią spaudą, juolab kai spauda save bent jau viešojoje erdvėje visiškai ignoruoja. Žinoma, šiandien įprasčiau sakyti – žiniasklaida, nors spauda, kaip pats procesas, išlieka. Tik anksčiau spauda buvo baigiamoji proceso dalis, o dabar, skaitmenos amžiuje – pirmoji fazė.

Todėl sėdu prie savo spausdinimo mašinos ir drauge ją skaitau. Žinoma, akis pirmiausia kliūna už vasario mėnesio „Vilmorus“ apklausos, kuri rodo, kad Lietuvoje žiniasklaida nepasitiki 27 proc. gyventojų, ir tai didžiausias nepasitikėjimo reitingas per visus 27 metus. Bet jau 2013-aisiais ja nepasitikėjo 26 procentai, tad progresas minimalus. Be to, pasitikėjimai nuolatos svyruoja, ir tai normalu, tik gal nenormalu, kad žiniasklaidos atstovai aiškina, kad jais nepasitikima, nes jie kritikuoja žmonių išsirinktą valdžią. Vadinasi, galima būtų daryti logišką išvadą, kai spauda pasitikėdavo daugiau, žurnalistai neatlikdavo savo pareigos?

Bet tai nieko neduodančios spekuliacijos, ypač išganančios nuo savianalizės, savikritikos (net nekalbėkime apie saviironiją), kuri tikrai galėtų ne vien paauginti prestižą, bet ir leistų pačiai žiniasklaidai suvokti savo vaidmenį visuomenėje. Vienoje radijo laidoje toks žiniasklaidos nagrinėjimas, nesuprantama kodėl susodinus žurnalistus su politikais, ir baigėsi abipusiu „tu pats kvailas“ ir „mes tokie, nes jūs tokie“. Lygiosios ir sugadinta nuotaika.

Kitąsyk šįmet žiniasklaida supyko, kai parlamentarė Dovilė Šakalienė pateikė pataisas, kuriose buvo siūloma, kad „turinyje turi būti ne mažiau kaip 50 procentų teigiamos (pozityvios) informacijos ir ji pateikiama informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Į tai parlamentarė sulaukė ne vien kritikos dėl akivaizdžios cenzūros, bet ir pasiūlymų tokius žingsnius nagrinėti Vasaros gatvėje, komplimentų „kvailas“, „idiotizmas“ ir pan. Tokia žiniasklaidos leksika įprasta ir dar švelni. Bet įdomiau kas kita: pataisų autoriai pasirėmė bendru įspūdžiu, o žiniasklaidos atstovai jo net nekvestionavo, patys sutikdami, kad negatyvo yra daug, nes to neva „visuomenė trokšta“. Nors iš tiesų turėjo parlamentarų paklausti – kaip mums verstis per galvą ir pririnkti tiek blogų žinių, kad rastųsi ta lygiava?

Tam tereikėjo sugaišti maždaug valandą ir paskaičiuoti. Savo asmeniniam tyrimui pasirinkau populiariausią ir įtakingiausią šalyje žiniasklaidą ir pirmą pasitaikiusią, tiksliau, šio teksto rašymo pradžios dieną. Balandžio 28-oji gal ir nebuvo tykiausia per visą pavasarį, bet tądien išties niekas perdaug – kad ir ką tai reikštų – nešaudė ir nepjovė. Apytikriais skaičiavimais pirmieji internetinės žiniasklaidos puslapiai atrodė taip: iš 120 delfi.lt tekstų „blogų“ žinių priskaičiavau 23. lrytas.lt iš to paties kiekio tekstų 22 pateikė su bauginančiomis antraštėmis. 15 min.lt portale iš 115 pozicijų „blogųjų“ buvo 15, o lzinios.lt – iš 138 – 10. Baisiausios skiltys yra, žinoma, kriminalinės naujienos ir žinios iš užsienio, nes iš ten pasirenkami labiau įtampą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos ar teroro išpuolius apžvelgiantys pranešimai. Pozityviausi tekstai – kultūros, verslo ir gyvenimo būdo.

Taigi, bendra negatyvo dozė svyruoja tarp 7 ir 20 procentų. Popieriniuose dienraščiuose jų sumažėjo nuo 15 („Lietuvos rytas“) iki 8 („Lietuvos žinios“), o tos dienos (kaip, spėju, ir kitų) „Verslo žinios“ apsiėjo visiškai be negatyvaus bagažo. Ir nieko, regis, gyvena. Verta paminėti, kad 2009 metais psichologai Gintaras Chomentauskas ir Dainius Pūras negatyvios informacijos suskaičiavo 22,8 proc. (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-susinaikinimo-fenomenas.d?id=20045680). Vadinasi, ir čia progresas yra, bet labai sąlyginis, ypač kai psichologai palygino su Lenkijos ir Amerikos dienraščiais, kuriuose negatyvo dešimtkart mažiau. Bet tai – jų dangūs, mūsų kitokie.

Visgi rūšiuojant tekstus sunkiausia man buvo pačiam atsakyti į klausimą, kurią žinią laikyti negatyvia – tą, kur „Seimo komisija siūlo K. Pūkui pradėti apkaltos procesą“ ar kur Pūkas „neketina pats atsisakyti mandato“? Ar gerai, kad „Steponavičius palieka Liberalų sąjūdį“? Ar blogai, kad „D. Grybauskaitė abejoja internetinio balsavimo saugumu“?

Tad šiame valdžios ir žiniasklaidos susikibime dėl procentų abi pusės pasielgė vienodai, pasirėmusios bendru įspūdžiu, bet ne faktais. Tačiau bendras vaizdas ir sukuria nuotaikas, o vaizdą kuria antraštės ir rimtų pranešimų gretinimas su bulvarinėmis „naujienomis“. Ilgainiui pastarųjų geltonumas nudažo geltoniu ir kitas žinias.

Kaip žinome, šiandien antraštės kuriamos tam, kad kuo daugiau žmonių atsiverstų tekstą. Bet dabar šis metodas virto visų apgaudinėjimu: iš vienos pusės, „spustelėjimai“ (vadinamieji klikbaitai) pirmiausia yra skirti reklamos davėjams, kad kuo daugiau žmonių šalia teksto pamatytų jų reklamą. Bet klaidinanti antraštė dažnai atveda prie reklamos visiškai netikslinę tos prekės auditoriją. Taip apgaunamos abi pusės. Ir jei šio metodo aiškinimų ir išvedžiojimų gali būti aibės, blogesnė žinia ta, kad pralaimi visi. Skandalingų antraščių pirmasis nuostolis yra medijos patikimumas ir tikslumas, atsiradę tokie fenomenai kaip netikros žinios (fake news), post-tiesa ir kitos tikrõs žurnalistikos kapinės. Dar didesnė kaina – tai veikia tikrą, nemedijuotą tikrovę ir padeda į ją ateiti populistams ir kitokiems post-tiesos apreiškėjams, o kitiems gal net išeiti iš jos. Virtuali realybė gali būti tikslingai painiojama su tikrąja, kol susipainioja skaitančiųjų galvose. Ir nereikia manyti, kad skaitantys yra kvailiai. Tiesiog nuolatos ir ilgai kartojamas „dangus griūva“ nugriauna dangų.

Šiame fone stebėtina, kad vis dėlto atsiranda portalų, rimtai žvelgiančių į žurnalistiką ir jos tyrimus, o nesiremia vien pranešimais spaudai ir nutekinimais, kas yra vieno politiko pranešimas kitiems. Taip pat nebloga šioje situacijoje žinia, kad skandalingosios antraštės jau tapo parodijų objektu (http://www.satenai.lt/2017/04/07/antrastes/). Siūlymai analogiškai sudominti literatūros skaitytojus nusipelno prizo,– pvz., Antano Vienuolio „Paskenduolę“ siūloma anonsuoti: „Veronika susprogdino seksualumo bombą“. O Justino Marcinkevičiaus „Mažvydui“ antraštę pritaikė, matyt, ideali anekdotų blondinė: „Nepatikėsite, kokį triskiemenį žodį sudėjo mažalietuvis“. Jei ši smagi veikla bus tęsiama, ji, kad ir pamažu, bet dės gerą filtrą tarp skaitytojo ir antraštės.

Tačiau kitą bendrą „negatyvo“ įspūdį sukuria kai kurių komentatorių stilius ir leksika, ir tai taip pat negali neveikti, juolab jei manai, kad ne bet kam patikėta skilties pozicija. „Kvailiai“ ir „idiotai“ čia dar komplimentai – jau norma, kad politikai vadinami pitekantropais, ufonautais, kurių vieta sąvartyne, ir kitokiais epitetais, kurie, matyt, tapo įmanomi, kai 2015 m. iš Baudžiamojo kodekso nusikalstamų veikų sąrašo buvo išbrauktas įžeidimas. Kartais suprantu komentatorių emocines būsenas ir net identifikuojuosi su jais, tačiau kažin ar net teismuose taip vadinami nusikaltėliai. Panašu, kad žiniasklaida greta „jų tūbų“ ir „feisbukų“ jau tapo didžiausia viešąja patyčių erdve,– ir kaip smagiai tokiame kontekste skaitosi komentatorių pamąstymai apie premjero mužikišką retoriką ar kad prezidentei „kartais prasimuša kilmės trūkumas“. Kilmės visiems mums trūkumas, ir kažin ar palėpėje rasti senelio dokumentai padėtų.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos sociologų atlikta apklausa parodė, kad žmonės jaučiasi nesaugūs pirmiausia dėl to, kad apie nusikaltimus rašoma, rodoma, bet patys asmeniškai negalėjo prisiminti, kad kas būtų atsitikę jiems ar jų giminėmis. Tai buvo itin tiesioginis įrodymas, kaip žiniasklaida veikia realybę. Tad jei dar koks redaktorius mano, kad ji tik atspindi, tai jau pats galėtų išlįsti iš XIX amžiaus laikų ir pasiskaityti keletą modernesnių XX amžiaus pabaigos mąstytojų ir medijos vadovėlių. Deja, tokių naivumų būna daugiau – išgirstas realaus redaktoriaus pasakymas, kad žiniasklaida tik reaguoja į paklausą, privertė nušiurpti: arba skaitytojai laikomi visiškais kvailiais, arba pats redaktorius taip nesiorientuoja realybėje. Kiek 1995-aisiais jis galėjo sugalvoti duonos rūšių, kurių jam trūksta, kad „pagal paklausą“ fabrikai tiek jų šiandien prikepė?

O kitas dažnas gynimasis, kad žiniasklaida – tai tik verslas, yra tiesiog pavojingas, nes bet koks politikas kažkada paklaus, kam jai taikomas lengvatinis PVM tarifas, už kurį tarsi reikėtų atlikti kažkokią misiją.

Suprantu, kad šventės tostui šios mintys nedera. Ir gal naivu būtų tikėtis, kad jos privers pradėti diskutuoti apie žiniasklaidą ir jos vietą visuomenėje, nors seniai tas laikas praėjęs. Spaudos atgavimo dieną galime tik pasvajoti atgauti tą žiniasklaidą, kuri atsidavusi verslui, reklamai ir stereotipams ir kuri reiškia daug daugiau nei pati numano.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"