Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Žmogaus gyvybė – šventenybė

 
2016 12 11 6:00

Dievo žodis skelbia, kad palaimingiau laikytis neregimųjų dalykų nei tų, apie kuriuos informuoja mūsų regėjimas (2 Kor 5, 7). Nors tai, ką kasdien akimis matome savaip skatina veikti mūsų protą bei daryti logiškus sprendimus, bet be Kristaus ir Jo tiesų, apšviečiančių mūsų sielos galias, negalėtume suvokti savo esminės paskirties, stokotume gyvenimo prasmės bei tikrosios pagarbos gyvybei...

Kaip nepakanka vien gero regėjimo norint žmogaus embrione pamatyti Kūrėjo sukurtą gyvybės pradą, taip neužtenka tiktai žiūrėti į gimusio Kūdikio atvaizdą, kad galėtume tikėti ir pripažinti, kad bejėgis Gimusysis turi pasaulio Atpirkimo potencialo užtaisą. Čia mūsų tikrosios akys yra antgamtinio tikėjimo malonė, kaskart mums padedanti besąlygiškai į viską žiūrėti per Jėzaus bei Bažnyčios mokymo prizmę.

Savo žinių diapazoną plečiame priimdami naujausius mokslo pasiekimus, pavyzdžiui, skelbiančius, kad „per pastaruosius penkerius metus atlikti klinikiniai tyrimai, metaanalizės bei studijos pagrindžia teiginį, jog kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikavimas) savo efektyvumu nenusileidžia embrionų šaldymui (...), bet netgi jį viršija“ (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistų išvada). Beje, panašius medicininių tyrimų rezultatus pateikia Amerikos ginekologų ir akušerių koledžas, Pietų Kalifornijos universitetas... Kadangi iki apvaisinimo kiaušialąstė tėra lytinė ląstelė, o embrionas pradinės stadijos – jau yra mažas žmogus, – todėl turime ginti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo momento.

Tenka apgailestauti, kad kai kurie Seimo nariai, mėgindami priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, keičia savo nuostatas ir palaiko perdėm liberalų variantą, pagal kurį paliekama gydytojams ir nevaisingoms poroms savo nuožiūra apsispręsti kokį embrionų skaičių perkelti į moters organizmą. Tai – tiesiogiai prieštarauja Aukščiausiojo planams, nes šiuo apvaisinimo būdu, be abejo, bus linkstama vienu metu panaudoti kiek galima didesnį skaičių embrionų... Taigi jų neabejotinai daugiau žus, o juk kiekviename iš jų spurda meistriškai Visagalio sukurta bei nuolat palaikoma žmogiška gyvybė, su savitu DNR kodu, kurios nepajėgs sukurti tobuliausia pasaulio laboratorija.

Neseniai Andrius Kubilius viešai paskelbė savo samprotavimus dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Tarp kitų jo diskutuotinų minčių, kelia nuostabą štai tokia išvada: „Jeigu natūralų žmogaus gimimą po natūralaus apvaisinimo proceso lydi natūrali daugelio embrionų žūtis ir niekas dėl to neprotestuoja, tai kodėl tada taip aštriai yra saugoma embrionų gyvybė, kai pereinama prie pagalbinio apvaisinimo reikalų, kur tų embrionų teoriškai gali žūti ir mažiau nei natūralaus apvaisinimo metu“.

Pastebėtina, kad tik suverenaus Dievo prerogatyva yra sukurti naują gyvybę ir jai leisti net pirmoje jos egzistavimo fazėje užgęsti... Logiška, kad tik Tas turi teisę ją atsiimti, kas jai davė pirmą impulsą iš nebūties tapti nors miniatiūrine, bet unikalia gyvybės šventove. Čia iškyla esminis klausimas kodėl Dievas leidžia, kad taip įvyktų? Atsakymas yra tik vienas – dėl pirmųjų žmonių gimtosios kaltės į žmonijos istorijos raidą kaip hidra „įsisiurbusio“ ontologinio blogio skaudžiausias padarinys – mirtis. Bet siųstasis Mesijas sava mirtimi nugalėjo mirtį ir mūsų nuodėmes, kad mes, gyvendami Jo mums padovanotu tikėjimu, amžinai būtume gyvi Jame. „Tavo mirusieji gyvens“ (Iz 26, 19), – skelbia neklystantis Dievo žodis.

Visos žmonės, tarp jų ne tik suaugusieji, bet ir abortų aukos bei kūdikėliai, vaikai bei jaunuoliai, dėl sunkių ligų komplikacijų pas Viešpatį iškeliavę, ir, be abejo, iš beribe meile perpildytos Viešpaties širdies „ištryškę“ embrionai, nuo pirmo koegzistavimo momento apdovanoti neregimosios sielos galių pradmenimis, bus nemirtingi amžinybėje. Dievas pasirūpins tais embrionais, kurie natūralioje atrankoje neišgyveno, tai yra kaip savotiški kankiniai žuvo, kad kiti embrionai – jų broliukai bei sesutės – vieną dieną galėtų išvysti saulės šviesą, ir, palaipsniui „stiebdamiesi“ dorybėmis tik aukštyn, būtų verti susitikti anapusybėje su Dievu bei su visais negalėjusiais gimti žemėje mažiausiais bei gležniausiais embrionais – amžinojo gailestingumo nemarumu apdovanotaisiais...

Taigi embrionų gyvybė turi būti taip patikimai saugoma, kaip ką tik gimęs kūdikis, atsidūręs ant motinos rankų, nes jis bei anie yra šventa neliečiamybė; visos žmogiškos manipuliacijos, nesuderinamos su esmine ir galutine embriono paskirtimi, turi būti eliminuojamos. Tačiau kai moraliniu požiūriu šio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris savaip kėsinasi į embrionų neliečiamybę, neįmanoma atmesti, tenka rinktis tokį jo variantą, kuris yra mažiausiai blogas, ir dėl to gali prisidėti prie bendrojo gėrio...

Verta prisiminti 2016 m. liepos 7 dieną Lietuvos vyskupų paskelbtą ekumeninį pareiškimą „Žmogaus gyvybė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste“, kuriame rašoma: „Bažnyčių mokymą paremia ir šiandienos medicinos mokslo neginčijamai įrodyta tiesa, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą“.

Kai Dievo Sūnus nusprendė tapti žmogumi, Jis viskuo, išskyrus nuodėmę, tapo panašus į mus. Kadaise mes buvome embrionais, ir Jis, nes „godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save“ (Fil 2, 6). Būdamas embrionu, Jis amžiams pagerbė šį pirminį žmonių „luomą“. Taigi Dievo akyse nuolankus mažumas yra įsikūnijusio kilnumo vaisius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"