TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žmogaus šviesulio netekus

2016 09 29 6:00

Šį savo komentarą skiriu Leonido Donskio atminimui.

Apie mirusį mąstytoją L. Donskį pastarąją savaitę pasakyta daug prasmingų žodžių, nelabai ką daugiau turiu pridėti. Tačiau šįkart negaliu rašyti apie ką nors kitą, nes kitos temos, palyginti su šiuo įvykiu, L. Donskio netektimi, atrodo tokios menkos...

Maža pasakyti, kad Lietuva neteko mąstytojo, populiaraus nuomonės reiškėjo, mokslininko, eseisto, apžvalgininko. Net ir teigiant, kad L. Donskis buvo unikalaus talento, fenomenalių gebėjimų žmogus, kai kas svarbaus lieka nepasakyta. Užgeso meteoras, šviesulys, moralinis autoritetas. Poetas Tomas Venclova L. Donskį palygino su Jonu Basanavičiumi ir Vincu Kudirka. Jis teisus.

L. Donskis savo gyvenimu ir veikla parodė, kaip intelektualas gali ir turi veikti šių dienų Lietuvos visuomenėje. Nemažai kalbėta apie tai, kad Lietuvos intelektualai nustumti į šoną, kad į jų nuomonę neįsiklausoma. Beveik būtų galima tuo patikėti, jei nebūtų atsiradęs toks žmogus kaip L. Donskis, kurio gyvenimas ir pasiekimai byloja, kad yra ne taip. Visuomenė yra pasiilgusi idėjų, pasiilgusi sąlyčio su kultūra. Pramušti politikų betoną beveik neįmanoma, tačiau prieš intelektą kartais net ir politikai priversti nusiimti kepures. Tik ne kiekvienas kultūros žmogus randa laiko, ne kiekvienas išdrįsta pristatyti savo idėjas visuomenei ir galų gale ne kiekvienas turi tiek jėgos ir šviesos, kad sulauktų atgarsio.

Pretenduojančiųjų tapti vedliais atsirastų, tačiau kur ketinama vesti? Koją pakiša tuščios ambicijos, viską užgožiantis negatyvumas, atitrūkimas nuo realybės, o kaip to pasekmė – tam tikra proto maišatis. Proto maišatis – tik švelniai pasakyta. Iš sąmokslo teorijų, kurias pina ne vienas intelektualas, iš stebėtino neinformuotumo akligatvių ir sąmoningai iškreipiamų veidrodžių, deja, išryškėja keistas senojo raugo potraukis ir tarsi nekalta nostalgija buvusių laikų, kai intelektualui savaime buvo garantuota vieta arti nomenklatūros. Nuo čia iki gūdaus ksenofobiško putiniško patriarchato – vienas žingsnis. Sunkiai slepiamos nepamatuotos ambicijos, panieka kitai nuomonei ir į kraują įaugusi konstruktyvumo stoka atstumia nemenką dalį visuomenės. Niurnėtojai netampa nuomonės formuotojais – ir tai galbūt į gera.

L. Donskis, akivaizdu, buvo priešingybė čia nupieštam intelektualo portretui. Savo gyvenimą jis skyrė siekiui maišatį ir chaosą paversti šviesa. Tai buvo žmogus, turėjęs įsitikinimus, vertybes, kuriomis jis vadovavosi ir asmeniniame gyvenime, ir šakotoje savo veikloje. Jis puoselėjo pasaulio ir Lietuvos viziją, kuria karštai tikėjo, ir visą savo kunkuliuojančią energiją skyrė tam, kad ši vizija būtų priartinta. Toks užsiangažavimas, žinoma, pranoko paprastą akademiko moksliškumą ir kai kuriais atvejais buvo jam net kiek žalingas, tačiau tai nesvarbu. L. Donskio vizija yra pozityvi, reali, konstruktyvi, turinti pagrindą ir šaknis istorijoje, kultūroje, filosofijoje. Jis matė laisvą, atvirą, demokratišką Lietuvą, kurioje gyvos Europos vertybės. Nėra ko ir kalbėti, niekas nesugeba išraiškingiau, su didesne aistra pristatyti įvairių amžių ir įvairių kultūrų idėjų, jomis meistriškai žongliruoti, jas tarsi šukes įterpti į pasaulio kultūros vitražą, kaip sugebėjo L. Donskis.

Visuomenėje L. Donskis buvo gerbiamas ir vertinamas, jo idėjos nepalikdavo abejingų. Žinoma, rožės turi dyglius. Kartais jis jausdavosi vienišas ir nesuprastas, krimtosi dėl nepakankamai sparčios Lietuvos pažangos, tačiau jautė įsipareigojimą savo šaliai ir nesuabejojo, kad iki pabaigos vykdys prisiimtą pareigą. Būdamas nepaprastai jautrus žmogus jis sielojosi dėl šalies problemų, jautriai išgyveno patiriamus antpuolius, tačiau turėjo nuostabią savybę pakilti virš nuoskaudų ir viešai jų neeksponuoti.

Jo troškimai buvo dideli, ir gal dėl to jis jautė nepasitenkinimą, kad gali padaryti ne tiek, kiek norėtų. Tačiau, objektyviai vertinant, jis, nors beveik nekomentuodamas kasdienių politikos įvykių, tapo ryškiu moraliniu autoritetu, jo žodis buvo svarus. L. Donskis buvo laukiamas kiekviename svarbesniame renginyje, jo gausiai leidžiamos knygos perkamos ir skaitomos, jis nuolat atstovaudavo Lietuvai įvairiuose forumuose. Apmaudu, kad jo kelias nutrūko būtent tada, kai turiningas gyvenimas pasiekė viršūnę.

L. Donskis baidytųsi tokio apibūdinimo, tačiau jį pavadinčiau įžymybe pačia pozityviausia šio žodžio prasme. Be abejo, vesta televizijos laida šiuo požiūriu jam nepakenkė, bet jis nesivertė per galvą, visur ir visada pasirodydavo vieninteliu amplua – būdamas pats savimi. Filosofai, mąstytojai jau seniai netampa įžymybėmis, ir ne tik Lietuvoje, tačiau L. Donskis toks tapo natūraliai, to nesiekdamas – tai lėmė talentas ir nepaprastas darbštumas.

Vadinti L. Donskį įžymybe nelabai patogu todėl, kad į įžymybių statusą dažnokai iškeliami skandalingą aurą turintys veikėjai. Tai tapo taip įprasta, kad norintiesiems tapti įžymybėmis kyla pagunda patiems tokią aurą suformuoti. Nauja karta tų, kurie siekia mokyti visuomenę gyventi, tėra įvaizdžiai, kuriami vaidmenys, nuodais besispjaudantys troliai. Kai kurie jų, beje, siekė įkąsti ir L. Donskiui.

Tad juo labiau prisiminsime L. Donskį, žmogų – grynuolį, visada siekusį tiesos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"