TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žmogaus teisės prieš terorizmą. Kas laimės?

2015 11 18 6:00

Prancūziją vėl sudrebino teroro aktai. Nė metai neprabėgo nuo „Charlie Hebdo“ žudynių, o į Paryžių vėl skubėjo Europos šalių lyderiai demonstruoti solidarumo su gedinčia Prancūzija. Ir vėl Prancūzijos prezidentas tikino visus, jog šalis terorizmui nepasiduos.

Nieko nauja... Girdėta, girdėta... Keičiasi tik aukų skaičius. Baisiausia, kad jis auga. O tai reiškia, kad teroristams nė motais nei Europos lyderių solidarumas, nei jų skambios deklaracijos. Kam padės prezidento oracijos, ką sušildys tūkstančiai užuojautos žvakučių, uždegamų iš pačių nuoširdžiausių paskatų? Nužudytųjų ne tik neprikels, bet ir, kas tampa XXI amžiaus siaubu, žudiko rankos nesustabdys...

Kodėl taip dažnai pastaruoju metu nukenčia Prancūzija? Kalbama apie koordinacijos stoką tarp valstybės saugumo tarnybų. Tikriausiai, tai svarbu. Bet nežinia kodėl niekas nemini į kokybę perėjusios kiekybės: Prancūzija pernelyg plačiai ir pernelyg paviršutiniškai buvo atsivėrusi toms „kitokioms“ kultūroms, kurios iš pamatų nesuderinamos su krikščioniškąja civilizacija, pagarba žmogaus teisėms ir gyvybei.

Be abejo, islamo išpažinėjai nėra visi vienodi, nėra visi teroristai. Juk ir tarp krikščionių nėra vienybės ir vienodumo. Bet kvaila būtų apsimesti nematant, jog pastarųjų metų teroro išpuolius Europoje ir JAV vykdo būtent radikalieji musulmonai, nesvarbu, kokios jie pilietybės. Ir jei šiandien, po tiek dešimtmečių, vis dar atsiranda žydų, tapatinančių visą lietuvių tautą su keliais Antrojo pasaulinio karo metais siautėjusiais žudikais, tai nieko keista, jei dabar tarp europiečių ims stiprėti islamofobiškos nuotaikos. O tai savo ruožtu dar labiau komplikuos pabėgėlių krizės sprendimą. Taigi, šitame fone dar vienas Prancūzijos prezidento raginimas „susitelkti“, nesuradus realių priemonių piliečių saugumui užtikrinti, piktina savo bejėgiškumu

Išpažįstantiesiems „Islamo valstybės“ idėjas nė motais tai, jei vienas kitas jų karys – teroristas – nukaunamas ar nusižudo susisprogdindamas. Jie tam ir ruošiami – žūti „už“, žūti žudant. Todėl demokratinių šalių taip dievinamos žmogaus teisės, skelbiančios, jog gyvybė šventa, tik palengvina teroristams jų kruviną darbą. Aukos nesipriešina: joms tai daryti nevalia, nes besipriešinant galima peržengti būtinosios ginties ribas ir – baisu! – tuo pažeisti šventas žudiko teises!

Visuomenė, išpažįstanti tik teises be atsakomybės, atverianti savo duris kiekvienam į jas besibeldžiančiam, nusižengia senam geram krikščioniškam principui, išsakomam maldoje: „Ir neleisk mūsų gundyti.“ Individo teises nekritiškai suabsoliutinusi visuomenė „gundo“ kitos kultūros, kitos civilizacijos atstovus pasityčioti iš jos teisių, kaip kad avių banda „gundo“ vilką. Galiausiai, kad ir kaip būtų nemalonu tai pripažinti, mirtis už idėją, žudant kitą, savotiškai sulygina žudiką su auka ir sakralizuoja patį žudymo aktą tam tikros (beje, gana didelės) žmonių grupės akyse.

Būsime nemalonūs, bet teisingi, jei pagaliau pripažinsime: krikščioniškos kultūros išpuoselėtoje civilizacijoje užgimusi žmogaus teisių idėja daugmaž sėkmingai gali veikti tik ten, kur visa visuomenė išpažįsta tas pačias (krikščioniškąsias!) vertybes ir jomis vadovaujasi. Tai yra gyvena ir veikia tos pačios kultūros lauke. Deja, toji kilni idėja, kaip jau ne kartą turėjome nelemtą galimybę įsitikinti, tėra tuščias garsų rinkinys kai kurių „kitokių“ kultūrų žmonėms. Ypač tokių kultūrų, kur didžiausia vertybė yra ne gyvybė bet kokia kaina, bet mirtis dėl idėjos.

Beje, kadaise juk ir krikščioniškoji Europa išpažino idėjos, sielos, o ne fizinės gyvybės viršenybę. Šiandieniniams Alacho kariams mirtis už idėją, už tikėjimą – tai išganymas, kaip pirmiesiems krikščionims išganymas buvo mirtis už Kristų ir jo mokymą, kaip kryžiaus karų riteriams – žūtis mūšio lauke už Kristaus karsto išlaisvinimą iš netikėlių rankų.

Bibliniais laikais Dovydas prieš kraujo ištroškusį, iki dantų ginkluotą Galijotą ėjo ne tik su vaikiška akmenų svaidykle, bet ir su tikėjimu. Didžiuliu tikėjimu. O Galijotas buvo tik ginkluotas raumenų kalnas, anų laikų žudymo mašina. Šiandieninis Dovydas, savo noru išsižadėjęs tikėjimo, vis dar nesugeba apsiginkluoti kažkuo veiksmingesniu už svaidyklę. Užtat šiandieninis Galijotas ne tik neniekina pačių moderniausių žudymo įrankių, bet ir stiprina jų naikinančią galią fanatišku tikėjimu.

Kas laimės?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"