TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žmogus - amžinybės paveikslas

Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. 

Pirmasis skaitinys, paimtas iš Išminties knygos, mus nukelia į pirmus Pradžios knygos skyrius, kurie atskleidžia didžiąją Dievo Kūrėjo intenciją. Dievas savo kuriančiu žodžiu, išminties šviesoje ir iš grynos meilės, kuria pasaulį. Sukūręs fizinę visatą, šeštą kūrimo dieną, Dievas netikėtai stabteli ir „susimąsto“: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą..." Jis sukuria žmogų, vyrą ir moterį, kad su jais pradėtų naują meilės istoriją.

Šiandienos žmogus užmiršo, kad sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą jis yra Dievo kūrimo viršūnė. Trumpai pamąstykime, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.

Paveikslo esmė ką nors vaizduoti: žmogų, kraštovaizdį, miestą ar kokį nors įvykį. Taigi paveikslo savitumas - rodyti tai, kas nėra jis pats. Kaip ir žmogaus panašumas į Dievą pirmiausia reiškia, kad žmogus yra būtybė, nukreipta Kito link. Vadinasi, labiausiai žmogus būna savimi tada, kai išžengia iš savęs, kai geba Dievui ištarti „tu“. Todėl panašumas į Dievą reiškia, kad žmogus yra žodžio ir meilės būtybė, judėjimo kito link būtybė, kuriai skirta dovanoti save kitam.

Iš tiesų vyrui ir moteriai, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą, būdingi trys svarbūs Dievo paveikslo matmenys: žmogus sukurtas viešpatauti visatoje, ją pažinti ir mylėti.

Pirmiausia, Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kad jis viešpatautų visatoje. Jis nesukūrė tobulo pasaulio, kuriame žmogui neliktų nieko kito, tik apsigyventi. Dievas panoro sukurti žmogų, kaip pasaulio valdovą, kad šis pratęstų ir užbaigtų Dievo darbą. Ką reiškia užbaigti Dievo darbą? Ši užduotis nusakoma dviem žodžiais „dirbti ir rūpintis“. Žmogaus dvasia yra ir turi būti medžiagos valdovė, galinti ją suvokti, suprasti, panaudoti ir pakeisti. Tai ir reiškia dirbti bei rūpintis. Žemei įmanu tarnauti tik tuomet, kai ji bus valdoma su atsakomybe, kaip nurodo Dievo žodis. Tik tada galėsime tikrai tobulinti ir baigti kurti save bei pasaulį.

Žmogus yra Dievo paveikslas, dar ir todėl, kad jis geba pažinti ir yra protingas. Valdžia visatoje, kurią žmogus gavo iš Dievo, turi būti pajungta protui. Dėl savo proto žmogus pajėgus pažinti, todėl visai tikrovei jis duoda vardus ir suteikia reikšmes. Jis privalo pažinti visatą, savo gyvenamąją aplinką, kurią Dievas palenkė jam tarnauti ir padėti skleistis. Savo protu žmogus atspindi Dievo išmintį. Iš tiesų mūsų protas sukurtas ne vien tam, kad valdytų materiją, bet kad pirmiausia ieškotų tiesos. Žmogus kaip dvasinė būtybė yra pajėgus įsisąmoninti savo žmogišką orumą; jis yra pajėgus atsakyti į esminius savo egzistencijos klausimus. Kas aš esu? Iš kur atėjau? Kur link einu? Tačiau vien proto veiklos neužtenka. Mūsų protas turi tarnauti meilei.

Trečiasis Dievo paveikslo matmuo: žmogus sukurtas mylėti ir būti laisvas. Galia mylėti žmogus atspindi Šventąją Dvasią, meilės Dvasią. Ši meilės galia pasireiškia gebėjimu pranokti save atsigręžiant į kitą, priešais save esantį žmogų. Meilė mus skatina gyventi dėl kito ir vardan kito, nes visa žmogiškoji būtybė skirta „būti dėl kito“.

Žmogus auga nuolat rinkdamasis ir tinkamai naudodamasis laisve. Laisvė žmogui yra viena iš didžiausių Dievo dovanų, bet kartu ir iššūkių. Kiekvienas mūsų turime išmokti atsakingai ir teisingai ja naudotis, panaudojant laisvę ne griovimui ar įgeidžių vaikymuisi, bet įvairiai kūrybinei veiklai. Šiandien nemaža dalis žmonių laisvę supranta kaip: darau ką noriu, kaip noriu ir kada noriu. Iš tiesų tai išvirkštinė laisvės pusė. Kas yra laisvė?

Laisvė tai galimybė pasirinkti iš gėrio ir blogio. Jeigu žmogus negalėtų rinktis, jis nebūtų laisvas. Tačiau iš tikrųjų esame tikrai laisvi tik rinkdamiesi Gėrį, tai yra visa, kas gera, gražu, tikra ir teisinga. Kitaip tariant, kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Bet kodėl rinkdamiesi blogį nesame laisvi? Todėl, kad blogis savyje neturi nieko teigiamo. Blogis gimdo tik blogį. Jo vienintelis tikslas yra griauti, naikinti visa, kas gera, tikra, gražu. Kitaip tariant, blogiui, kad jis egzistuotų, yra reikalingas gėris, kitaip jis sunaikintų pats save. Rinktis blogį reiškia rinktis nebūtį, o rinktis nebūtį - sunaikinti ne tik savo laisvę, bet ir save patį. Štai kodėl tik rinkdamiesi gėrį, tiesą, teisingumą esame iš tiesų laisvi.

Jėzus visu savo gyvenimu puikiai parodė, ką reiškia teisingai ir atsakingai naudotis dvasinėmis galiomis, - protu, meile, laisve, ką reiškia būti tikru žmogumi, sukurtu pagal Dievo panašumą. Išgydydamas moterį ir prikeldamas mirusią mergaitę, jis pasirenka gyvenimą, t. y. gėrį. Juk Dievas mirties nesukūrė "ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa".

Mieli broliai ir seserys, savo gyvenime turėkite drąsos rinktis tai, kas veda į tiesą ir laisvę. Tik taip mes išliksime tikrais žmonėmis, sukurtais pagal Dievo panašumą.

Kazimieras Milaševičius OSB - kunigas, Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"