TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žodžio laisvė ir kitos vertybės

2015 01 21 6:00

Kai išgirstate teigiant, jog didžiausia pasaulyje vertybė yra žodžio laisvė, ar nekyla klausimas - kokio žodžio? Gal užhipnotizuoti to stebuklingo žodžio „laisvė“ nebeprisimenate, kad žodžių yra įvairių?

Krikščionys, pavyzdžiui, žino, jog Žodis buvo visko pradžioje. Žodis kuriantis, Žodis įkvepiantis, Žodis kviečiantis. Žodis, prikeliantis iš mirusiųjų...

Bet esama ir kitokių žodžių. Įskaudinančių, sužeidžiančių, prakeikiančių... Žudančių žodžių. Tad kyla klausimas, ar visi žodžiai verti to, kad dėl jų būtų mirštama?!

Kai kurie deklaruoja, kad bet koks ištartas ar parašytas žodis savaime yra vertybė, nelygu, kokius jausmus ar kokias pasekmes jis gali sukelti kito žmogaus ar tam tikros žmonių bendruomenės gyvenime. Ir dėl to savo tikėjimo jie pasiryžę viskam. Net mirčiai.

Jei toks pasirinkimas yra nuoširdus, nesuvaidintas, tai jų teisė. Tų žmonių pasirinkimo laisvė. Ir kai tokio pasirinkimo pasekmė - mirtis, aukų gedi visi, kuriems nepriimtina prievarta, smurtas, žudynės!

Bet kiti žmonės gyvena ir veikia atsimindami, kad žodis ne visada yra laisvas ir nekaltas kaip paukštelio čiulbėjimas. Kartais jis tampa ginklu, ir, kaip bet koks ginklas, žodis gali būti ne tik ap(si)gynimo priemonė, bet ir agresijos įrankis. Todėl, tokių žmonių nuomone, žodžiu kaip įrankiu, kaip priemone privalu naudotis itin atsargiai, nes neatsargiu žodžiu galima netyčia sužeisti, įskaudinti kitą asmenį, užgauti jo įsitikinimus. Dar labiau jiems nepriimtina, jei žodžiu kaip agresijos įrankiu naudojamasi tyčia, sąmoningai. Todėl vertybe šie žmonės laiko ne bet kokį žodį, ne palaido liežuvio produktą, o tik prasmingą, įkvepiantį gyvenimui, meilei, vilčiai. Ir visiškai nesvarbu, kokiam Dievui ir kokia kalba meldžiamasi.

Šiandien dažnai pabrėžiama, kad Paryžiuje sušaudyti žurnalo „Charlie Hebdo“ karikatūristai neturėjo jokių rasinių, religinių antipatijų ar simpatijų, ir kad katalikus jie išjuokdavo net aštriau negu judėjus ar musulmonus. Bet ar tai laikytina kokiu nors jų nuopelnu minties ir žodžio laisvei? Ir apskritai, ar patyčios, vulgarybės yra koks nors nuopelnas? O jei taip, kodėl šiandien tiek dėmesio skiriama kovai su patyčiomis mokyklose? Kodėl vaikučiams draudžiama laidyti liežuvį, draudžiama tai, ką kai kurie dideli dėdės ir tetos laiko didžiausiu demokratijos laimėjimu?

Žinoma, patys prancūzai turi teisę matyti humorą ne tik ten, kur iš tiesų juokinga, bet ir patyčiose, ir žemo lygio vulgarybėse, kurių apstu buvo žurnalo puslapiuose. Tokia yra Prancūzijos realybė, ir su ja reikia skaitytis tiek Prancūzijos svečiams, tiek nuolatinio prieglobsčio šioje šalyje ieškantiems imigrantams. Bet, regis, būtent to iki šiol nepajėgė užtikrinti Prancūzijos vyriausybė, pasiklydusi tarp tolerancijos „kitokiems“ ir atsainumo prancūzų kultūrinėms tradicijoms. Todėl nužudytų žurnalistų kraujas - ne tik ant musulmonų ekstremistų rankų, jo užtiško ir ant valstybės, nesugebėjusios užtikrinti saugumo žodžio laisvei, tokiai, kokią ją supranta dauguma prancūzų.

Kita vertus, ar prancūzams priimtinas vulgarybes, tyčiojimąsi iš religinių įsitikinimų, iš šventų simbolių būtinai turi laikyti aukščiausia, privaloma laisvės išraiška kitokias negu jie kultūrines vertybes (pavyzdžiui, krikščioniškas) puoselėjančių šalių gyventojai? Raginimai visiems europiečiams suprasti humorą taip, kaip jį supranta prancūzai, primena seną lyg pasaulis mokinių ir mokytojų konfliktą, kylantį kaskart, kai kokia nors klasė kolektyviai pabėga iš pamokos. Po vieną kamantinėjant „pabėgėlius“, kodėl taip padarė, dažnas atsako: „Todėl, kad bėgo visi, ir aš negalėjau būti kitoks.“ Tada nuskamba „pedagoginis“ klausimas: „O jei visi šoktų į šulinį, ir tu šoktum“?

Taigi, jei prancūzai neranda kitokio būdo parodyti savo nepritarimo religinėms pažiūroms (kurios yra šventos jas skelbiantiesiems), kaip iš jų pasityčioti, ar mums privalu sekti šiuo pavyzdžiu?

Pasvarstykime, padaugėtų ar sumažėtų taikos ir saugumo pasaulyje, kuriame būtų ne tik toleruojami netradicinės lytinės orientacijos žmonės, bet ir pagarbiai traktuojamos skirtingų religijų dogmos bei gerbiami jų skelbėjai?

Kita vertus, vargu ar gali tikėtis pagarbos ir tolerancijos savo išpažįstamoms vertybėms žmonės, kurie atsisako pripažinti ir gerbti kitus/kitokius bei jų vertybes. Tai pirmiausia ir reikėtų atsiminti tiems, kurie ieško duonos kitų kultūrų, kitų tradicijų šalyse. Mat prievarta, kaip žinoma, mielas nebūsi. Netaps mielas ir Mahometas, jeigu jo vardu ir toliau bus liejamas kraujas.

Tai - aksioma!

Bet vis dėlto aš - ne Charlie. Nes žodis man yra tik žodis. Ne Dievas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"