TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žvakė tirpsta ir šviečia

2014 02 01 6:00

Vasario 2-ąją švenčiame populiarias Grabnyčias. Per ilgus laikus bažnytinėje kalboje jos buvo buvo vadinamos Švč. Marijos Apsivalymo švente. Mat Senajame Testamente kūdikį pagimdžiusi moteris 40 dienų buvo laikoma sutepta – netinkama Dievo kultui, todėl reikėjo atlikti apsivalymo apeigą, kuri grąžindavo liturginį šventumą. 

Be to, pirmagimis berniukas turėdavo būti šventykloje paskiriamas Dievo tarnybai, paaukojamas. Kad galėtų jį auginti sau, gimdytojai privalėdavo jį „išpirkti“, paaukodami apeigų reikalui kokį „švarų“ gyvulį, o neturtingieji – porą paukščiukų. Motinos apsivalymas tokiu atveju būdavo sujungiamas su pirmagimio paaukojimu, ir abi šios apeigos atliekamos vienu kartu, sukakus 40 dienų po berniuko gimimo.

Per ilgus amžius vasario 2-oji bažnyčios kalendoriuje tradiciškai taip ir vadinta - Švč. Marijos Apsivalymu, nors iš tikrųjų krikščioniška pažiūra gimdymo nelaiko sutepimu. Po Vatikano II susirinkimo atnaujintame liturginiame kalendoriuje pirmenybė suteikta Kristaus paaukojimui šventykloje, jo paskyrimui Dievo Tėvo garbės bei planų užduotims. Todėl dabar turime Kristaus Paaukojimo šventę.

Šioje šventėje iškilmingai pašventinta žvakė simbolizuoja Kristų – Gyvenimo Šviesą. Tikėjimas Kristumi kaip Šviesa krikščioniui prasklaido ir mirties valandos tamsą. Todėl katalikų šeimose pagarbiai laikoma vasario 2 dieną pašventinta žvakė, ji paguodžiamai įdedama į ranką mirštančiajam: "Tu ne į tamsą nužengi, tu pereini į šviesią amžinybę!"

Kadangi Lietuva turi daugumą bendrų su Lenkija krikščioniškų papročių, turėjome iš ten paimtą dar vieną požiūrį: prie uždegtos šventintos žvakės atūžiant audrai šeimos melsdavosi, kad Dievo Motinos užtarimas apsaugotų nuo perkūno – grom – įtrenkimo. Iš čia kilo pavadinimai świeca gromnica, Matka Boska Gromniczna.

Tikriausiai dėl lankstesnės tarties mūsų protėviai ne vieną lenkišką terminą sau išvertė ne iš lenkų, o iš panašiai skambančių rusų-gudų kalbų. Taip atsirado „Alyvų darželis“, išvertus ne iš lenkiško Ogród oliwny, lotyniško Hortus olivarum – Alyvų sodas, o iš rusiško-gudiško ogorod (t. y. daržas). Net ir bažnyčioje įrengiamą velykinį Kristaus kapą – sepulcrum Christi, grób Pański – daugelis vadina Kristaus „karstu“ ar „grabu“. Neseniai išleistoje maldingoje knygelėje citatos iš palaimintojo Jurgio Matulaičio raštų – z pism pavadintos „iš pal. Jurgio Matulaičio laiškų“, tarsi būtų versta iš rusų kalbos...

Ar dar neįkyrėjo filologinės abrakadabros? Grįžkime prie sotesnių minčių. Balys Sruoga į Kazimiero Sapiegos lūpas įdėjo:

„Teisybę pasakei, žmogus kaip žvakė.

Degi, liepsnoji, šildai ir švieti.

Nepajunti, kaip jau tavęs nebėr.

Nuodėguliukai knato kažkokie

Ir kvapas vaško...“

O palaimintasis Jurgis Matulaitis 1913 metais meldėsi:

„Duok Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“

Ar mano gyvenimo žvakė kam nors šviečia, ką nors šildo? Ar iš pavydo arba nesupratimo aš kartais negesinu kitų šviesulių savo aplinkoje ir Tėvynėje?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"