TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žvilgsnis į nueinančius metus

2012 12 28 5:16

Laikydamiesi tradicijos įvertinti besibaigiančius metus, pamėginkime nors šiek tiek žvilgtelėti į juos per politinius akinius. Taip žiūrint, svarbiausias 2012-ųjų bruožas yra tas, kad tai buvo eilinių Seimo rinkimų metai. Visi kiti politiniai įvykiai, viešojoje erdvėje patraukę gal ir daugiau dėmesio, greičiausiai buvo susiję su šiais rinkimais.

Suprantama, galima nesutikti su tokiu parlamento rinkimų sureikšminimu, tačiau ir politikos, ir ekonomikos specialistai, analizuodami šiuolaikines demokratines visuomenes, jau seniai atkreipė dėmesį į vadinamąjį rinkimų ciklą, kuris lemia valdžioje esančių politikų sprendimus: vienaip politikai elgiasi kelerius metus po rinkimų, kitaip - rinkimams artėjant. Tokį ciklą lemia ir tai, kad vienas iš šiuolaikinės demokratijos požymių yra rinkimų periodiškumas, kuris nustatomas įstatymu.

Griežtai periodiškai vykstantys rinkimai priverčia esančiuosius valdžioje sužinoti piliečių nuomonę apie valdymo efektyvumą. Naujausioji Lietuvos parlamentarizmo istorija rodo, kad ta nuomonė dažniausiai būna neigiama ir Seimo daugumą perima opozicijoje buvusios politinės jėgos. Šiokia tokia išimtimi reikėtų laikyti 2004 metų Seimo rinkimus, kai valdžioje išliko socialdemokratai ir socialliberalai, tačiau ją turėjo dalytis su daugiausia mandatų laimėjusia politikos naujoke Darbo partija.

Šių metų Seimo rinkimai patvirtino taisyklę - opozicinės partijos tapo valdančiosiomis. Ketverius metus valdžiusios vadinamosios dešiniosios partijos turėjo užleisti vietą po valdžios saule vadinamosioms kairiosioms ir nelabai aišku kokioms. Čia turiu galvoje Darbo partiją, kuri pagal pavadinimą lyg ir kairioji, tačiau jos lyderis vadina save liberalu. Taip pat nelabai aišku, kur kairės-dešinės skalėje būtų partijos "Tvarka ir teisingumas" vieta. Bendras bruožas, siejantis šias nelabai aiškias partijas, yra tas, kad jos yra vieno lyderio partijos, kurios gyvuos tol, kol bus populiarus jų vadovas. Rolando Pakso populiarumas jau krinta, tą patvirtina ir Seimo rinkimai: 2008 metais jo vadovaujama partija gavo 156 tūkst. balsų, šiemet - tik 100 tūkstančių. Priešingai nutiko Darbo partijos vadovui Viktorui Uspaskichui. Per pastaruosius metus jis tapo vienu populiariausių politikų. Tai atspindėjo ir Seimo rinkimų rezultatai: 2008-aisiais gavusi tik 111 tūkst. balsų, šiais metais ši partija laimėjo 271 tūkst. rinkėjų palankumą.

Tačiau besibaigiantys metai sukūrė ir tam tikrą intrigą, kurią nusakyti būtų galima taip: ar nebus šie metai Darbo partijos lyderio politinės karjeros pabaigos pradžia? Turbūt niekada nerasime aiškaus atsakymo į klausimą, kodėl gana stambus verslininkas pats sukūrė politinę partiją, tapo jos vadovu, laksto iš televizijos į televiziją ir dalyvauja bet kokiose, kad ir idiotiškiausiose laidose, taip siekdamas populiarumo sau ir savo partijai. Juk to nedaro kiti mūsų verslininkai, verslas dalyvauja politikoje kitaip. Jis remia politines partijas, laukdamas iš jų palankių jam sprendimų, reklamuoja jam naudingas politines idėjas.

Aiškiau tapo tik dėl to, kodėl kuklusis verslininkas iš Kėdainių taip stengėsi šiuose Seimo rinkimuose. Galima spėti, kad buvo siekiama laimėti kuo daugiau mandatų Seime tam, kad Darbo partija taptų svarbia žaidėja sudarant valdančiąją koaliciją. Mainais už tai, matyt, buvo tikimasi išsaugoti teisiamų šios partijos narių teisinę neliečiamybę.

Tačiau šis visai neblogas planas atsimušė į uolą, kuria tapo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kai ji garsiai pasakė, kad teisiamųjų suole sėdinti partija neturi dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, ne vienas politikos apžvalgininkas tvirtino, kad tokiu būdu šalies vadovė smūgiuoja ne V.Uspaskichui, o socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui, siekdama priversti jį sudaryti "vaivorykštės" koaliciją su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD). Laikas ir įvykiai parodė, kad smūgis vis dėlto buvo skirtas Darbo partijai.

Pamėginkime pamodeliuoti, kaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu valstybės vadovė būtų neišreiškusi savo pozicijos dėl teisiamos Darbo partijos. Ponas Viktoras dabar greičiausiai būtų Seimo pirmininkas (formaliai, pagal Konstituciją, tai antrasis valstybės pareigūnas), realusis ministras pirmininkas ar bent jau vicepremjeras. Jo šešėlis būtų nuolat lydėjęs A.Butkevičių ir jo sprendimus.

Socialdemokratai puikiai pasinaudojo prezidentės parama, nes apskritai Darbo partija jiems yra rakštis vienoje vietoje - juk abi šios partijos kovoja dėl to paties elektorato balsų. Darbo partija labiausiai yra reikalinga TS-LKD, nes skaldo vadinamąjį kairįjį elektoratą, neleidžia socialdemokratams vieniems pasiimti visų jo balsų ir taip tapti neįveikiamiems. Užtenka paprastos aritmetikos - bendras socialdemokratų ir "darbiečių" rinkėjų skaičius yra daugiau kaip pusė milijono, o TS-LKD ir liberalų - per 300 tūkstančių.

Socialdemokratai nusiteikę rimtiems darbams, ypač tiems, kurių nepadarė buvusi valdančioji koalicija. Turiu galvoje biurokratijos "saulėlydį", daugiabučių renovavimą, darbingiausių mūsų žmonių emigraciją, šilumą gaminančio ūkio pertvarką. Tačiau čia kyla aštrus klausimas - kiek vieno žmogaus interesams sukurta Darbo partija padės arba bent jau netrukdys šiems darbams. Kitaip tariant, mūsų parlamento valdančioji koalicija yra per mažai stabili, todėl artėjantys 2013 metai politiniu požiūriu bus gana sudėtingi ir sunkiai nusakomi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"