TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Žygiais, o ne žodžiais!..

2014 03 10 6:00

„Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim!”- kas šiandien suabejotų šių Salomėjos Nėries žodžių teisingumu? Tačiau vėl ir vėl daugelis renkasi žodžius, užuot apgalvotai veikę…

Kovo pradžioje, kai Krymo žemę jau trypė Rusijos kariškių batai, o iš Maskvos skambėjo kaltinimai Lietuvai, jog ji – vos ne pati aršiausia antirusiškos politikos Ukrainoje kurstytoja, viename Lietuvos dienraštyje pasirodė straipsnis „Konservatorių valstybingumo sunaikinimo strategija“. Jame analizuojamas, tiksliau, su purvais maišomas grupės konservatorių parengtas dokumentas „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“.

„Mes gyvename tokioje valstybėje, kurioje viena partija savo nuolat naudojamą antirusiškumo strategiją [ne tik] yra pavertusi visos valstybės privaloma politika“, – skelbia kaltinimą Audrius Butkevičius, negirdėdamas, jog jau visas Vakarų pasaulis kalba – antirusiška (turima galvoje ne tauta, bet Rusijos valdžios vykdoma politika) – kalba.

Įsiaudrinęs autorius reikalauja, kad dokumento autoriams būtų iškelta baudžiamoji byla, nes, esą, dokumente yra numatomas viešojo informavimo priemonių, verslo bei konkrečių asmenų persekiojimas.

O ką Vakarų politikai, visuomenė pagalvotų apie valstybę, kurioje prokuratūra imtų persekioti tuos, kurie ragina užkardyti Rusijos skverbimąsi į šalies gyvenimą , kai pats gyvenimas patvirtino konservatorių atliktos analizės išvadas, ir kai JAV prezidentas Barakas Obama bei kai kurie Europos Sąjungos politikai Rusijai stabdyti siūlo kur kas radikalesnes priemones negu konservatorių „minkštoji strategija“? Matyt, ir A.Butkevičius, kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vokietijos kanclerės žodžiais tariant, „neišlaikė ryšio su tikrove“ ir atsidūrė „kitame pasaulyje“.

Užtat konservatoriai gyvena šiame pasaulyje, kur įvairūs Rusijos politikai nesivaržydami skelbia planus, kaip susigrąžinti jų neva teisėtą grobį – Baltijos šalis. Būtų nesuprantama, jei tai nekeltų susirūpinimo, ypač po Rusijos įvykdytos agresijos prieš Gruziją.

Stebina kas kita: kodėl iki šiol tiek daug Lietuvos žmonių nepatikliai ir net priešiškai – panašiai, kaip A.Butkevičius – priima konservatorių perspėjimus ir įžvalgas?

Juk, pavyzdžiui, ne tik konservatoriai pastebi, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) jau ne vienus metus praktiškai nevykdo savo funkcijos rūpintis valstybės saugumu arba daro tai taip slaptai, jog piliečiai to nejunta ir todėl nesijaučia saugūs.

Daug kam akis badė ir tebebado tiek VSD, tiek ir prokuratūros vangumas ir abejingumas, reaguojant į vidaus „graužikų“, ardančių valstybės pamatus, veiklą. Kasmet pasirodo publikacijos, kuriose iškraipomi Lietuvos istorijos faktai, šmeižiami laisvės kovotojai; visa tai išbalansuoja visuomenės savijautą ir savivoką, bet tiek VSD, tiek prokuratūrai tai nerūpi...

Galbūt, atsainus požiūris į konservatorių viešinamą nedraugišką Rusijos politiką atsirado dėl to, kad analizuodami ir iš esmės teisingai vertindami susiklosčiusią padėtį bei ieškodami priežasčių, kodėl dalis žiniasklaidos, verslininkų ir intelektualų sąmoningai ar nesąmoningai tampa Rusijos įtakos agentais, konservatoriai elgiasi lyg svečiai Lietuvoj? Lyg jie būtų koks desantas iš kosmoso, o ne sisteminė Lietuvos partija, jau daugelį metų valstybės gyvenime užimanti svarbias, o kartais ir svarbiausias pozicijas, todėl kartu su kitomis partijomis, valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida ir kt. irgi yra atsakingi už Lietuvos visuomenės smegenų „suminkštėjimą“.

Juk pakanka prisiminti krizės metais nurėžtas lengvatas spaudai (iki šiol vis dar negrąžintas buvusia apimtimi), kad taptų suprantama, kodėl beveik visa žiniasklaida su negausiomis išimtimis nesivargina skleisti net ir gerų, visuomenei ir valstybei naudingų idėjų, kurias pateikia konservatoriai. Bet pateiktoje analizėje tokio supratimo – nė pėdsakų.

Blogą pėdsaką žmonių atmintyje galėjo palikti neįvykdytas konservatorių pažadas suruošti komunistams „naująjį Niurnbergą“, nes tai, kas buvo daryta - saviveikla, o ne rimtas procesas.

Pagaliau, nežadina pasitikėjimo konservatorių žodžiais ir kartas nuo karto jų vykdomi ap(si)valymai nuo „laisvamanių“. Šviežiausia dėmė ant šventinio krikščioniškai demokratiško rūbo - siūlymas pasitraukti iš Sąjūdžio dvylikai Sąjūdžio tarybos narių dėl to, kad jie parėmė referendumo idėją. Bet argi visi už referendumą pasirašę žmonės yra „kalti“, kad visi buvę (konservatoriai su liberalais) ir esantieji (socialdemokratai su Lenkų rinkimų akcija etc.) valdžioje nusikalstamai ilgą laiką nė piršto nepakrutino dėl to, kad būtų deramai apginti Lietuvos žemdirbių interesai ir tautos orumas?

Seniai pažįstu profesorių Kazimierą Garšvą ir neabejoju nei jo, nei „baltiškiausio“ istoriko profesoriaus Eugenijaus Jovaišos nuoširdžia meile Lietuvai. Bet kai tame „juodajame sąraše“ išvydau dar ir kagėbistų kankinto, bet nenukankinto monsinjoro Alfonso Svarinsko pavardę, supratau: pagaliau ilga Rusijos saugumiečių ranka pasiekė legendinį kovotoją už laisvę, o padėjo jiems Rusijos „minkštosios“ jėgoms neatsispyrę kai kurie sąjūdiečiai.

Augančios grėsmės akivaizdoje protingiausia būtu vienytis, burti lietuvį prie lietuvio, o ne auginti priešus ten, kur jų nėra ir neturėtų būti!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"