Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KONKURSAI

„Pakeleivių laivai ir valtelės, jau palydėti į plačius muzikos vandenis“

 
2017 11 29 12:01
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Jei būtume paprašyti vizualiai pavaizduoti Vilniaus penktojo fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ uždarymo koncertą „Į plačius vandenis“, na pavyzdžiui – fotografiškai, veikiausai pasirinktumėme baltos, nėriniuotos pirštinaitės, išdabintos aukščiausios prabos briliantais, kadrą.

Įprasta, jog prabanga – žėrinti, tad panašiai ir lapkričio 25-osios vakarą žėrėjo į Lietuvos nacionalinę filharmoniją susirinkusios publikos akys. Muzikos mylėtojai su nekantrumu laukė pasirodant dirigento Martyno Staškaus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei pianisto Igno Maknicko, studijuojančio Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, pasirodymo.

Minėtąją baltą ir nėriniuotą pirštinaitę priskirtumėme M. Staškaus rankai, kuri plastišku, bet drauge itin temperamentingu mostu pradėjo festivalio uždarymo koncertą. Renginio pirmojoje dalyje girdėjome Jeano Sibeliaus Simfoninę poemą „Suomija“, op. 26. Regis, kūrėjas muzikos pasaulio istorijoje geriausiai žinomas kaip septynių simfonijų autorius. Neretai išgirsime, jog J. Sibeliaus simfoniniai kūriniai vadinami Suomijos muzikos perlais. Simfoninė poema „Suomija“, kaip žinia – tapusi patriotizmo simboliu, kai paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti šioje Skandinavijos šalyje. Kūrinys – tarsi muzikinis protestas, tad nenuostabu, jog muzika koncerto metu suskambo tuo pačiu dažniu, kaip ir anuometė tautos širdis. Vokiečių dirigentas Johannesas Schaeferis yra teigęs: „Dirigentas turi gebėti kurti atmosferą, kurioje vyksta stebuklai“. Mano galva, tą vakarą M. Staškus padarė stebuklą. Ištaiginga kūno kalba, charizmatiškais rankų judesiais ir kruopštaus darbo su orkestru dėka, nukėlė mus į XIX amžiaus pabaigą – suomių tautos kovos lauką. Kokie stebuklai laukė toliau?

Klausytojų sielas virpino Jeano Sibeliaus Septintoji simfonija. Biografų teigimu, simfonijos „gimimo“ laikotarpiu kompozitorius išgyveno gana sudėtingą ir intensyvų laikotarpį, tad įtampą dažnu atveju malšindavo alkoholiu. Savaime suprantama, jog įtampos kaustomas žmogus yra plėšomas tarp gyvenimo džiaugsmo, trykštančio energija ir visiškos beprasmybės. Ši vidinė kūrėjo būsena puikiai atsispindėjo pačiame kūrinyje ir atliekant. Simfonijos sudėtingumas, vientisa muzikinė medžiaga, sukauptos mintys, orkestruotės meistriškumas liudija, jog kompozitorius buvo iki smulkmenų viską apgalvojęs. Tad dirigentui M. Staškui teko užduotis desperatišką kompozitoriaus vidinę būseną įtaigiai perteikti publikai. Manyčiau, jog „pirštinės savininkui“ pavyko. Na, veikiausiai prieštarautų vienintelis – Jeanas Sibelius. Teigiama, kad kompozitorius beveik visada likdavo nepatenkintas savo kūrinių interpretacijomis. Esą jo muziką suprato tik vienas žmogus – austrų dirigentas Herbertas von Karajanas. Deja nesužinosime, ar festivalio uždarymo koncerte skambėjusių kūrinių interpretacijos, paruoštos M. Staškaus, atitiktų kompozitoriaus lūkesčius.

Žinoma, vakaras nepasibaigė tokiais, efemeriškais pamąstymais. Greitai pastarąsias mintis pakeitė klausimas – kodėl koncerte girdėjome būtent šio suomių kūrėjo kompozicijas? Prisiminiau M. Staškaus žodžius: „Septintoji simfonija – paskutinis kompozitoriaus kūrinys, kurio emocinis tonusas spindi šviesia perspektyva ir viltimi. Tai puikiai siejasi su koncerto tema „Į plačius vandenis“.

Neilgai trukus, Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje išvydome Fryderyko Chopino „brolį dvynį“ – pianistą Igną Maknicką. Kodėl dvynį? Manau daugelis pastebėtume, jog šie du muzikantai panašūs netgi savo išvaizda, o ką jau kalbėti apie muzikinius polėkius! Žavėjo pianisto profesionalumas, kuris buvo girdėti nuo pirmųjų orkestro garsų, kai dar negrodamas, Ignas aktyviai įsijautė į muziką, tą bylojo išraiškingi galvos ir rankų judesiai. Prisiminus jo skambinamą Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.2 f-moll, op. 21, mintyse iškyla tik viena frazė – „briliantiniai pirštai“. Itin švelnus prisilietimas prie fortepijono klavišų, skaidrūs pasažai, įvairiaspalvė piano skalės paletė privertė suklusti publiką. Kaip žinia, Antrajį koncertą F. Chopinas parašė būdamas vos 19-os metų. Panašu, jog atlikėjui nebuvo itin sudėtinga išgyventi kompozitoriaus išreikštas vidines emocijas kūrinyje, visgi jie – vienmečiai, tad tokio amžiaus menininkų dvasiniai pasauliai galimai šiek tiek panašūs. Nors kūrinyje dominuoja fortepijonas, o orkestrui pavesta gan kukli akompaniatoriaus funkcija, I. Maknicko muzikinis jautrumas persidavė orkestrui, atidžiai klausiusiam solisto. Žinoma, variniams pučiamiesiems linkėtumėme šiek tiek didesnio tikslumo ir dinaminio lankstumo. Tačiau, nepaisydami nedidelių nesklandumų, festivalio pabaigos koncertą laikytume ypač sėkmingu. Tai liudija galutinis publikos verdiktas, kai pianistas žiūrovų aplodismentais buvo „pakviestas“ į sceną bemaž keturis kartus.

Pasibaigus renginiui, baltomis, briliantinėmis pirštinaitėmis mintyse mojome pavymui į plačius vandenis išvykstantiems Pakeleiviams ir jų laivams.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KONKURSAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"