Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KONKURSAI

Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime

 
2017 11 29 12:00
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kartais gyvenimo išdaigos pateikia tokių vingiuotų takelių, apie kuriuos net ir pagalvoti nesuspėjame. Tuomet belieka ryžtingai judėti pirmyn. Pradžioje būna įdomu, tačiau po sparčių žingsnių stabtelime ir apsidairome... Kelionės prailgtų, jei ne pakeleiviai, esantys šalia. O su jais – nors ir į pasaulio kraštą.

Š. m. lapkričio 25-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuaidėjo jau paskutinieji Penktojo Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ akordai. Pabaigos koncertas „Į plačius vandenis“, kaip ir visas festivalis, džiugino klasikinės muzikos šedevrais, kuriuos širdį maloninančiomis interpretacijomis pavertė garsūs aukštos meistrystės atlikėjai. Nuostabias emocijas išgyvenusi prisipažino ir publika, šeštadienio renginio herojus – pianistus Igną Maknicką, Mūzą Rubackytę bei dirigentą Martyną Staškų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) – palydėjusi gausių aplodismentų audra.

Pirmoji vakaro dalis skirta suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus (1865–1957) kūrybai – buvo atliktos Simfoninė poema „Suomija“ („Finlandia“), op. 26 (1899) bei Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105 (1924). Vos išgirdęs audringus ir rūsčius pučiamųjų sąskambius, vaizduote tarytum iš karto nusikėliau į atšiaurų to meto carizmą. Kaip rašoma festivalio buklete, paskutinį XIX a. dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti Suomijoje, tad ši simfoninė poema buvo sumanyta kaip muzikinis protestas prieš anuomet suaktyvėjusią Rusijos imperijos cenzūrą. Beje, viena kūrinio muzikinė tema ilgainiui tapo Suomijos himnu. Menininko kūrybai būdinga lėta, vientisa muzikinės medžiagos plėtotė, palaipsniui išauganti į didingas kulminacines erdves – plastiškų dirigento mostų vedamas orkestras visa tai perteikė jautriai, kruopščiai įsigilinęs į dinaminius niuansus.

Nuaidėję galingi paskutinieji kūrinio akordai išsyk perkėlė į dar veržlesnį garsų pasaulį. Klausėmės po dvidešimt penkerių metų parašytos J. Sibeliaus paskutiniosios Simfonijos Nr. 7 C-dur, op. 105. Laikotarpis, kai buvo sukurta ši vienos dalies kompozicija (iš pradžių kompozitoriaus sumanyta kaip trijų dalių), tyrinėtojų teigimu, menininkui nebuvo lengvas. Taigi, ši J. Sibeliaus būsena išryškėja sudėtingame, nuosekliai apgalvotame muzikiniame audinyje. Tiesa, šviesos atspindžių čia gausu. Staigių timpano dūžių akivaizdoje įstojęs orkestras melodingai ir artikuliuotai kylančia fraze klausytoją apsupo paslaptingu koloritu. Šis tęsėsi iki pat kompozicijos pabaigos. Prieš koncertą kalbintas maestro M. Staškus minėjo, jog ši Simfonija, tarsi atskleidžianti paslaptingą gyvenimo prasmę, orkestro atlikta jau senokai, todėl sugrįžti ir prisiminti buvo tikrai malonu. O aš galėčiau pridurti, kad ne mažiau malonu buvo ir klausytis. Taigi, jei ir vėlesnėse orkestro programose kūrinys būtų įtrauktas, neabejoju, vientisumo bei kartu ir išbaigtumo įspūdis pasirodytų dar ryškiau.

Pastebėjau, kad scenos pažibų dėka net ir pertraukos metu nebuvo lengva minčių sraute palikti vis dar blyksinčių legendinio Suomijos kūrėjo skambesių. O gal ir nereikėjo... Juk antrojoje koncerto programos dalyje skambėjo lenkų nacionalinės muzikos klasiko, romantinės muzikos atstovo Fryderyko Chopino (1810–1849) begalinėmis melodijomis pulsuojantis Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21 (1830). Scenoje su orkestru bei dirigentu M. Staškumi pasirodė ir pianistas, daugelio konkursų laureatas I. Maknickas. Šiemet baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą bei studijas tęsiantis Londono Karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Joannos MacGregor klasėje) pianistas klasikinės muzikos gerbėjams atsiskleidė kaip ypač subtiliai muziką jaučiantis atlikėjas. Svajingame akompanimento vaidmenį atlikusio orkestro fone pasigirdę ažūriniai fortepijono pasažai abejingų nepaliko. Kiekvienas I. Maknicko prisilietimas koncentruotas ir lengvas. Kiek anksčiau menininkas yra minėjęs, jog labiausiai jį žavi minkštas garsas, gebėjimas piano skambinti energingai. Lėtojoje koncerto dalyje itin jautrų pianisto tušė bei protarpiais išnyrančių vikrių trilių metu publika, regis, klausėsi sulaikiusi kvėpavimą.

Vakaro pabaigoje – dar vienas netikėtas siurprizas. Šįkart instrumentą prakalbino koncerte suspindėjęs I. Maknickas ir festivalio meno vadovė prof. M. Rubackytė, bisui pasirinkę čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) „Slavų šokį“ (1878–1886) op. 72, Nr. 2 e-moll. Pianistas, paklaustas prieš koncertą apie bendradarbiavimą su prof. M. Rubackyte, sakė, jog yra dėkingas jai už palaikymą bei interpretacijos patarimus, kurie praverčia ieškant savojo braižo. Taigi, harmoningas dviejų pakeleivių bendravimas muzikine kalba užbaigė beveik dvi savaites trukusią jau penktąją fortepijoninės muzikos šventę, kurios svečių džiugesys veide išreiškė nuoširdžią padėką ir nuostabias būsimų renginių svajones!

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KONKURSAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"