Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KONKURSAI

Muzikos pakeleivių interpretacijų atradimai

 
2017 11 29 12:04
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Skambant baigiamiesiems Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ akordams, šių metų lapkričio 25 dieną, paskutiniojo koncerto pasiklausyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, susirinko pilna salė fortepijoninės muzikos mėgėjų.

Po dviejų savaičių, kurių metu susipažinome ir pamatėme plejadą įdomių ir patyrusių pianistų (pavyzdžiui, anglą Alexanderį Ullmaną, japoną Kotaro Fukumą, prancūzą Bertrandą Chamayou‘o ir kt.), finalinį fortepijono kelionių maratono etapą užbaigė mūsų šalies pianistas. Jaunosios kartos atlikėjas Ignas Maknickas trumpam sugrįžęs iš studijų Londono karališkojoje muzikos akademijoje, koncertui pasirinko savo nepaprastai mėgiamą ir laisvai interpretuojamą romantizmo melodisto Fryderyko Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21.

Didžiausio dėmesio šio koncerto metu susilaukusiam pianistui, teko nelengva užduotis paskambinti ir išpildyti visą romantizmo epochos vunderkindo kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Dieną prieš renginį savo susitikimais pasidalinę pakeleiviai – Ignas Maknickas ir Martynas Staškus, minėjo, jog kartu muzikuoti pasiryžta jau ketvirtąjį syki. Didelę simpatiją Fryderykui Chopinui jaučiantis pianistas šį vakarą įgyvendino vieną iš savo svajonių – pirmą kartą atliko visą minėto autoriaus Antrąjį koncertą. Neslepiamą susižavėjimą kūrėjo muzika Ignas Maknickas aiškina tuo, jog jam yra nepaprastai artimas lenkų kompozitoriaus muzikos turinys, taip pat ir galimybės atrasti naujas interpretacijas bei išreikšti savo pojūčius atlikime. Žodžiai atsispindėjo ir muzikoje, kai pianistas savitai atliko jį nuolatos lydinčio keliautojo opusą. Žavėjo Igno Maknicko trapios, bet įtaigiai ir puikiai pagrotos ne tik lėtos ir dainingos melodinės linijos, bet ir greiti bei smulkūs pasažai, taip pat atsiskleidė ir atlikėjo vidinė būsena, kuri, atrodytų, buvo nepaprastai rami, tačiau aiškiai atspindinti kūrinio pajutimą. Pridurčiau, jog veržli orkestro pradžia vertė pagalvoti ar nebus solistas nustelbtas. Vis dėlto simfoninis instrumentų kolektyvas maloniai nustebino užleidęs pagrindinį vaidmenį atlikėjui, ir net tyliausi Igno Maknicko pasažai buvo puikiausiai girdimi.

Rusų kilmės pianisto Daniilo Trifonovo minkštu tušė prie instrumento besižavintis atlikėjas lygiuojasi būtent į šį pianistą ir ta įtaka išties jaučiama. Tuo įsitikinti teko suskambus Fryderyko Chopino koncerto antrajai daliai Larghetto. Lyriškoje dalyje trapūs sąskambiai atlikti buvo ypač jautriai bei dainingai, greitesni pasažai susiliedavo į vieną spalvinį koloritą, atsiremdami į stambesnes natų vertes, o vėliau leisdami spalvoms išsisklaidyti ore. Tuo tarpu paskutinė koncerto dalis, greitoji Allegro-Vivace šokio ritmu, žėrėjo virtuoziškais pianisto pasažais bei orkestro išplėtotomis ir skambiomis partijomis.

Kaip interviu metu teigė vakaro dirigentas Martynas Staškus, niūrias ir tamsias rudens nuotaikas šio vakaro koncerte keičia pozityvi bei šviesi Jeano Sibeliaus simfoninė muzika, kuri yra skaidrus jaunatviškumo simbolis. Būtent tokia nuotaika ir buvo išreikšta Vilniaus fortepijono festivalio renginyje, kuriame suskambo suomių kompozitoriaus šiaurietiško pobūdžio simfoninė poema „Suomija“. Iškilmingi varinių pučiamųjų gaudesiai bei aktyvūs ir ekspresyvus dirigento mostai šventiškai pateikė finalinį festivalio koncertą. Pozityvi simfoninės poemos muzikinė medžiaga bei įtaigus ir puikiai interpretaciškai išbaigtas kūrinys įtraukė ir vertė sekti kiekvieną frazę, muzikinę melodinę liniją bei bent menkiausią muzikinės medžiagos kontrastą.

Labai palankiai ir viltingai suskambo ir kita Jeano Sibeliaus kompozicija, paskutinioji muziko Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105., kur nepaprastai jautriai ir iškalbingai buvo išplėtotos lyriškos melodinės linijos arba su dideliu entuziazmu bei skambiai pateiktos greitos kompozicijos padalos. Tiesa, reiktų pastebėti, jog kai kuriose vietose pritrūko tikslumo ir sklandaus orkestro instrumentų „pokalbio“ tarpusavyje. Pavyzdžiui, tyliuose styginių intarpuose trūko vieningumo, to nenusakomo pojūčio, kai rodos visa grupė griežia vienu kvėpavimu. Tuo tarpu veržlumo reikalaujančiuose muzikos kūrinio epizoduose norėjosi dar ryškesnės ekspresijos. Tačiau kūrinys kėlė šiltas emocijas ir kaip teigė dirigentas, suomių kompozitoriaus kūryba persmelkta paprastų, plačių romantiškų melodijų ir nuosaikios harmonijos puikiai derėjo su pianisto pasirinktu romantizmo Fryderyko Chopino opusu.

Naujais įspūdžiais koncertą papildantys bisai bei atlikta iškalbinga ir atspalviais alsuojanti instrumentinė muzika pateisino Vilniaus fortepijono festivalio finalo lūkesčius. Atsiliepiant į viso festivalio paantraštę „Pakeleiviai“, galima būtų sakyti, kad pakeleiviais šiuo atveju tapo ne tik atlikėjai, kompozitoriai ir dirigentas, bet ir klausytojai, kurie viso Vilniaus fortepijono festivalio metu įspūdžiais nusėtu keliu kartu klajojo su ryškiais atlikėjais. Pianistės bei festivalio meno vadovės Muzikos Rubackytės teiginys – „Rodome Lietuvai naujus vardus, o apie mus kalba pasaulis“, manyčiau labai tikslingas, atgabenęs mūsų šalies klausytojams negirdėtų interpretacijų ir kokybiškos, akiratį praplečiančios muzikos medžiagos (pavyzdžiui, pirmą kartą Lietuvoje atliktą Franzo Schuberto ir Ferenco Liszto fantazijos „Klajūnas“ versiją), o simbolinis šio vakaro koncerto pavadinimas „Į plačius vandenis“ byloja apie sėkmingai prasidėjusį ir besitęsiantį ilgą jaunojo pianisto kelią į muzikos aukštumas.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KONKURSAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"