Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KONKURSAI

Pakeleivio palydos į plačius vandenis

 
2017 11 29 12:03
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

V Vilniaus fortepijono festivalis lapkričio 11 – 25 dienomis kerėjo savo romantine, kiek sentimentalia aura ir žavėjo festivalio meno vadovės Mūzos Rubackytės išmone. Jo tema „pakeleiviai“ vertė susimąstyti apie kiekvieno žmogaus kelionėje neišvengiamai sutinkamus bendražygius ir neišsemiamą jų indėlį, o šį vakarą galėjai pagalvoti ir apie gyvenimo vandenis – plačias versmes, putotas bangas, plukdančias mus pirmyn ir atgal, kartais nešančias su vėju, o kartais skandinančias.

Srovės pagauna kartu su pakeleiviais arba išskiria – festivalyje kartu koncertavę solistai vėl pasuko savais karjeros keliais. Neatsitiktinai festivalį užbaigti Mūza Rubackytė patikėjo savo ilgamečiam globotiniui ir pakeleiviui Ignui Maknickui. Jaunasis pianistas, mokęsis M. K. Čiurlionio menų mokykloje ne kartą bendradarbiavo ir su šio vakaro dirigentu Martynu Staškum. Dabar vyresnieji kolegos palydi jį kelionėje į plačius vandenis – solistas šiuo metu mokosi Didžiojoje Britanijoje, kur Londono Karališkojoje muzikos akademijoje studijuoja prof. Joannos MacGregor klasėje.

Filharmonijos salė šeštadienio vakarą (lapkričio 25 d.) buvo perpildyta, tarp žiūrovų matėsi daugiau Igną Maknicką išlydėti panorusių pakeleivių – jo šeimos nariai, buvę mokytojai, draugai. Publika nerimastingai bruzdėjo, ir šis lengvas jaudulys dar labiau kurstė šiltą, palaikančią vakaro atmosferą. Pirmoji koncerto dalis plaukte praplaukė ir nukėlė mus į šiaurę. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus atliko Jeano Sibeliaus (1865–1957) simfoninę poemą „Suomija“ ir paskutiniąją septintąją jo simfoniją C-dur, op. 105. Platūs dirigento mostai, orkestro bangavimas, atšiaurios suomiškos intonacijos panardino į gilius ir neramius J. Sibeliaus muzikos vandenis. Slegiami varinių pučiamųjų ir sodraus orkestro tutti klausytojai tarytum pagauti nepermaldaujamos srovės buvo plukdomi tolyn į ledinę jūrą. Išnirę viltingu momentu jie galėjo pasigėrėti suomišku peizažu ir šios šalies muzikiniu kraštovaizdžiu. Nors romantiniai J. Sibeliaus opusai vietomis buvo kupini patoso ir vilties (kadaise poema „Suomija“ buvo pavadinta „ Laimingi jausmai bundant suomiškam pavasariui“) jie priminė greičiau šaltą, sunkią ir audringą jūrą, kupiną bangavimo ir blaškymosi, gniaužiančią kvapą. Kompozitorius juose vaizdavo suomių nepriklausomybės kovas. Tokios nuotaikos gretintintinos su jauniems atlikėjams kylančiais sunkumais, norint prasibrauti į plačius pripažinimo vandenis. Dirigentui nuleidus rankas, emociškai įsiaudrinę klausytojai buvo trumpam paleisti į saugų pertraukos uostą.

Antroje koncerto dalyje į banguojančią orkestro jūrą įvežtas fortepijonas priminė laivą, o prie jo šturvalo sėdo jaunasis pianistas Ignas Maknickas. Jis pasirinko atlikti Frederyko Chopino antrąjį koncertą f-moll, op. 21. Tai rodo ne tik solisto artimumą romantinei muzikos estetikai, bet ir aukštą techninį pasirengimą. Solisto partija šiame koncerte yra labai išplėtota, jis nesiekia varžytis su orkestru, kaip įprasta koncerto žanrui, solistas stengiasi išreikšti save. Nuo pat pirmo prisilietimo prie klaviatūros pasigirdo išskirtinis unikalus I. Maknicko išgaunamas skambesys, tembras. Garso minkštumas, ramybė, tylus dolce prisilietimas – tai vieni labiausiai solistą patraukiančių F. Chopino muzikos atributų, atsiskleidę šį vakarą. Pirmoji koncerto dalis buvo labiau aistringa, veržli. Stebino solisto virtuoziškumas – pasažai buvo raiškiai artikuliuoti, raibuliavo kaip bangelės, regis vos prisilietus pirštams prie vandens paviršiaus. Antra dalis buvo atlikti jautriai ir intymiai, nuotaika priminė ramią vandens tėkmę. O trečioji vėl virtuozinė – šokio charakterio, kur galima buvo dar kartą gėrėtis briliantiniais pasažais ir ištobulinta I. Maknicko technika.

Po salės ovacijų ir gėlių, kaip ir visuose festivalio koncertuose, bisui suskambo fortepijoninis duetas. Prie Igno Maknicko prisijungė jo ilgametė globėja Mūza Rubackytė, buvo atlikti Antonino Dvorako „Slavų šokiai“, taip vainikuodami V Vilniaus fortepijono festivalį ir jų, kaip pakeleivių bendradarbiavimo etapą. Duetas buvo jautrus, intymus, pavergė savo nostalgiška romantine nuotaika, sentimentalumu.

Salė apmirė. Klausytojai suvokė, jog atėjo pakeleivių išsiskyrimo metas, ir kiekvienas, nešamas gyvenimo srovės, išsiskirstė kas sau, viduje vis dar pasinėrę į plačius muzikos vandenis.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KONKURSAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"