TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

A. Brazys: „Laikas sūnui pačiam treniruoti komandą“

2015 12 23 6:00
Tėvo ir sūnaus pastangomis Panevėžio „Lietkabelis“ 2014-aisiais neiškrito iš LKL. kklietkabelis.lt nuotrauka

Legendinio Kauno „Žalgirio“ žaidėjas Algirdas Brazys dažnai sau kartodavo niekada nebūsiąs treneriu. Prisikalbėjo. Ir komandas treniruoja jau dvidešimt metų, nuo 1995-ųjų. Jo pėdomis sekantis sūnus Mindaugas niekad nespjovė į trenerio profesiją, mat dar jaunystėje pajuto, kad jam patinka sudaryti planus, strateguoti.

Tėčio ir sūnaus kaip krepšininko keliai buvo susikirtę porą kartų. Būdamas „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu A. Brazys sūnų iš dublerių komandos į pagrindinę ekipą pasikvietė 2002-ųjų kovą. Antrąkart Mindaugas tėčio treniruojamame klube atsidūrė 2003–2004 metų sezoną. Tai buvo Alytaus „Alita“. O 2013-ųjų pabaigoje abu Braziai stojo prie Panevėžio „Lietkabelio“ vairo jau būdami treneriai. Vyriausiasis buvo Algirdas, bet sūnui leido dirbti taip, kad šis jaustųsi kaip pagrindinis.

Šiuo metu M. Brazys, kuriam gruodžio 27 dieną sukaks 33-eji, dirba Klaipėdos „Neptūne“ ir padeda jos strategui Dainiui Adomaičiui pergalingai žygiuoti Europos taurės turnyre. Mindaugas džiaugiasi savo karjeros stotele uostamiestyje, tačiau ir pats, ir 53 metų tėtis pripažįsta: jau atėjo laikas pačiam treniruoti komandą.

Krepšininko karjera truko neilgai

„Tikriausiai sąmoningai sūnų viliojote į krepšinį?“ – „Lietuvos žinios“ teiravosi Kaune gyvenančio A. Brazio.

„Prievartos mūsų šeimoje nėra. Mindaugą vesdavausi į rungtynes, jis žiūrėdavo krepšinį. Paskui pateko į A. Sabonio krepšinio mokyklą“, – atžalos kelią prisiminė ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris.

Mindaugas Brazys: „Panevėžyje turėjau galimybę save išbandyti. O tėtis man leido daug kurti.“ /LŽ archyvo nuotrauka

Jam pritarė ir Mindaugas: „Krepšinis – ne tėčio, o mano sprendimas. Mažas būdamas matydavau sportuojantį tėtį. Žinoma, tai užkabino. Tik būdavo laisvo laiko – imdavau kamuolį į rankas ir mėtydavau į krepšį.“

Pasak jo, dar būdamas vaikas taip įgijo pranašumą prieš kitus bendraamžius, todėl natūralu, kad savo gyvenimą nutarė skirti krepšiniui.

M. Brazys buvo perspektyvus krepšininkas, žaidė „Žalgirio“ dublerių ekipoje, pateko į Lietuvos jaunimo rinktinę. Tačiau ne apie tokią karjerą jaunuolis svajojo. Jį pradėjo kamuoti bėdos dėl nugaros. Gydytojų verdiktas buvo negailestingas: jeigu nori gyventi be problemų, turi pamiršti didįjį sportą.

„Būdavo, nugarą taip surankindavo, kad dvi paras reikėdavo gulėti lovoje, – pasakojo M. Brazys. – Todėl pirmas medikų klausimas buvo toks: ar ketinu toliau profesionaliai žaisti. Atsakiau neigiamai. Tada išgirdau, kad tokiu atveju galėsiu gyventi ir be operacijos.“ Kamuolį į šoną jis padėjo būdamas 23 metų.

Iš sūnaus daugiau reikalavo

Tačiau iki to laiko spėjo parungtyniauti tėčio treniruojamose ekipose. Kartu dirbo „Žalgiryje“ ir „Alitoje“. Į reprezentacinę Kauno komandą Algirdas sūnų 2002-aisiais pasikvietė ne todėl, jog tai jo sūnus, o kad buvo geresnis už kitus.

„Žinote, kaip Lietuvoje greitai sklinda kalbos – tėvas pasiėmė sūnų. Mindaugas aikštelėje turėjo įrodyti, kad yra to vertas“, – šeiminius dalykus į šoną stūmė A. Brazys.

„Buvo metas, kai pagrindinei „Žalgirio“ komandai trūko trijų krepšininkų. Tuomet klubą treniruojantis tėtis nusprendė pasiimti tris jaunus žaidėjus. Bet „Žalgiryje“ rungtyniavau tik simboliškai, daugiau padėdavome per treniruotes“, – sakė M. Brazys.

Į Alytų A. Brazys sūnų pasikvietė burdamas išsibarsčiusį klubą. „Su „Alita“ laimėjome Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medalius. Po sezono gerai pasirodę žaidėjai sulaukė pelningesnių pasiūlymų, todėl paliko ekipą. Man teko ieškoti perspektyvių žaidėjų. Vienas tokių ir buvo Mindaugas“, – antrąjį judviejų darbo etapą prisiminė A. Brazys.

Sūnus neslėpė – tėtis iš jo daugiau reikalavo. „Jis visada man sakydavo, jog už kitus turiu būti aukštesnis visa galva“, – teigė Mindaugas.

Algirdas Brazys: „Mindaugas galbūt vienas pirmųjų ar pirmas Lietuvoje darė stebuklus operatyviai pateikdamas varžovų analizę.“ /LŽ archyvo nuotrauka

Kaip tampama treneriais

A. Brazys dažnai sau sakydavo niekada nebūsiąs treneriu, nes ši profesija jam atrodė sunki ir kainuojanti daug nervų.

„Prisikalbėjau“, – kalbėdamas su „Lietuvos žiniomis“ juokėsi Algirdas. Tačiau jo kelias į trenerių pasaulį buvo be staigių posūkių: „Mano gyvenime viskas ėjo palaipsniui. Nebuvo taip, kad baigiau žaisti ir galvojau, ką toliau daryti. Buvau žaidėjas, paskui – žaidžiantysis treneris, tada – asistentas, galiausiai – vyriausiasis treneris.“

O Mindaugui kaip tik imponavo trenerio darbas. Būdamas aštuoniolikos, kai „Žalgiris“ laimėjo Europos taurę, o po metų – ir Eurolygą, jis gyveno šalia komandos. Matydavo, kaip „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas kalbasi su tėčiu (A. Brazys buvo asistentas).

„Turėjau norą nuo mažens strateguoti“, – prisipažino sūnus. Todėl baigęs sportuoti pradėjo mokytis Lietuvos sporto universitete, o trečiame kurse jam buvo leista treniruoti vieną A. Sabonio krepšinio mokyklos vaikų grupę. Patiko. Paskui atsirado kelios grupės vaikų. Ir netrukus sulaukė „Žalgirio“ pasiūlymo ateiti į klubą dirbti skautu – analizuoti varžovų žaidimą.

J. Plazos įtaka

Skautu „Žalgiryje“ Mindaugas su pertraukomis dirbo šešerius metus. Čia vėl buvo susikirtę jo ir tėčio keliai, bet labai trumpam. Tuo metu Kauno klubas priklausė Vladimirui Romanovui, o A. Brazys „Žalgirio“ sporto direktoriumi teišdirbo... du mėnesius.

„Ar prie V. Romanovo išbūsi ilgiau? – šypsojosi A. Brazys. – Mindaugas išbuvo. Nes jo darbo specifika nelabai matoma, o visų akiratyje juk būna matomiausi – žaidėjai ir vyriausieji treneriai. Mindaugas atliko juodą darbą ir buvo nepastebimas.“

Tačiau ir per tuos du mėnesius, kai dirbo sporto direktoriumi, A. Brazys pamatė, kaip sūnus toli pažengęs. Per rungtynių ilgąją pertrauką Mindaugas vyriausiajam treneriui jau pateikdavo pirmų dviejų kėlinių svarbiausių momentų vaizdo analizę: strategas matydavo, kokios klaidos būdavo per pirmą rungtynių pusę ir galėdavo koreguoti taktiką.

„Su „skautingu“ susidūriau pirmą kartą. Mindaugas galbūt vienas pirmųjų ar pirmas Lietuvoje darė tokius stebuklus“, – sūnumi didžiavosi tėtis.

Per šešerius metus M. Brazys talkininkavo Gintarui Krapikui, Ramūnui Butautui, Dariui Maskoliūnui, Ilias Zourui, Aleksandrui Trifunovičiui, Joanui Plazai. Apie pastarąjį strategą – atskira kalba.

„J. Plaza iš Ispanijos atvažiavo turėdamas kitokią filosofiją ir kitus treniruočių metodus. Iš pradžių mums buvo keista – ką jis čia daro? Bet kai jau buvo matyti jo darbo rezultatai, pradėjome galvoti, kad čia, Lietuvoje, kažką ne taip darėme“, – apie bene svarbiausią savo gyvenimo pažintį pasakojo skautu dirbęs M. Brazys.

Specialistas iš Ispanijos padarė neišdildomą įspūdį ir jo tėčiui. „J. Plaza ir man didelis autoritetas, – sakė netikėtai nuoširdaus pasitikėjimo iš ispano sulaukęs A. Brazys. – Aš tada gruodžio mėnesį grįžau iš Rusijos. J. Plaza mane vienintelį pasikvietė stebėti komandos treniruočių ir jose dalyvauti. Ispanas man rodydavo treniruotės konspektą – ką jis planuojąs daryti. Nežinau, už ką man teko tokia garbė. Buvau maloniai nustebintas. J. Plaza man iki šiol kaip treneris ir žmogus yra iš didžiosios raidės. Neabejoju, kad taip pat apie jį mano ir Mindaugas.“

Braziai išgelbėjo Panevėžį

Matydamas sūnaus kruopštumą, pareigingumą, sukauptas žinias ir strategams siūlomas įdomias mintis A. Brazys ėmė brandinti mintį – laikas Mindaugui pačiam treniruoti komandą. Juolab panašiai kalbėjo ir J. Plaza. „Per vieną paskutinių mūsų pokalbių su J. Plaza pasakė: palik tuos braižymus, turi lipti aukščiau. Matyt, matė, kad galiu į priekį žengti dar vieną žingsnį. Ir tai mane pastūmėjo imtis pokyčių, nes ir pats jau norėjau pabėgti nuo oponentų žaidimo analizavimo, norėjau kūrybinio darbo“, – pasakojo M. Brazys.

Ir greitai tokia galimybė atsirado. Daugybę skirtingų komandų treniravęs A. Brazys 2013-ųjų pabaigoje iš „Lietkabelio“ vadovų sulaukė viliojančio pasiūlymo – vadovauti Panevėžio ekipai.

„Pasakiau, kad ateisiu su viena sąlyga: tegul kartu dirba sūnus, nes jis yra ir asistentas, ir puikiai analizuoja varžovus. Net Panevėžio ekipos vadovams pasiūliau, kad vyriausiuoju treneriu būtų Mindaugas, kuris dirba remdamasis šiuolaikinio trenerio J. Plazos metodais“, – poros metų senumo įvykius prisiminė A. Brazys.

Vis dėlto „Lietkabelio“ vadovai vyriausiuoju skyrė A. Brazį. Ir tai buvo pirmas kartas, kai tėvas ir sūnus dirbo drauge būdami treneriai.

„Bet iš tiesų pagrindinį darbą komandoje atlikdavo Mindaugas – jis ir planavo, ir analizavo, ir vedė treniruotes. O aš tik rungtynėms vadovaudavau“, – pabrėžė A. Brazys.

„Gavau galimybę save išbandyti. O tėtis man leido daug kurti“, – suteikta proga džiaugėsi Mindaugas.

Brazių tandemas padėjo ekipai išsikapstyti iš sunkios situacijos. Klubo vadovai kėlė užduotį neiškristi iš LKL, o tėvo ir sūnaus treniruojamas „Lietkabelis“ tik per plauką nepateko į ketvirtfinalį.

Atsakingiausios pareigos

Po sezono Panevėžyje M. Brazys atsidūrė Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipoje, ten buvo Manto Šerniaus asistentas. O šį sezoną Mindaugas talkininkauja Klaipėdos „Neptūną“ treniruojančiam D. Adomaičiui.

„Tai mano atsakingiausios ir aukščiausios pareigos, – savo dabartine veikla džiaugėsi M. Brazys. – Uostamiesčio komanda žaidžia Europos taurės turnyre – antroje pagal stiprumą Europos krepšinio lygoje. Ir čia esu ne ketvirtas žmogus po vyriausiojo trenerio kaip „Žalgiriyje“, o antras.“

Pasak jo, su D. Adomaičiu jis sutaria puikiai, vyriausiasis treneris visuomet jį išklauso, o jei reikia, keičia žaidimo planus.

Algirdas prisipažino labai išgyvenantis dėl to, kaip sekasi „Neptūnui“. Ir kai Klaipėdos ekipa žaidžia su „Žalgiriu“, jis palaiko „Neptūną“ – komandą, kurioje dirba sūnus. „Kai kam galbūt tai ir keista, bet yra kaip yra“, – šyptelėjo A. Brazys.

Jis dažnai su sūnumi diskutuoja, atvirai pasako, kas patinka, kas ne.

„Noriu, kad Mindaugas kiltų aukštyn. Jau laikas jam vadovauti komandai. Tam jis pribrendo“, – įsitikinęs tėtis.

Paklaustas, ar ilgai Brazių pavardė mirgės krepšinyje, Mindaugas nusišypsojo. „Auga dvi dukros: Beatričei šešeri, Izabelei – aštuoneri. Gyvenime dažnai būna taip: jei nenori, kad vaikai suktų tuo keliu, jie būtent ten ir pasuka. Leisiu dukroms pačioms pasirinkti savo gyvenimą. O dabar jos nelabai linksta į krepšinį“, – aiškino M. Brazys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"