TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

A. Sireika: „Negalima gyventi praeitimi“

2016 05 14 6:00
Antanas Sireika: „Kad ir kaip gera ar pelninga dirbti užsienyje, esu tikras lietuvis, krašto patriotas.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Anksčiau buvau gražus ir jaunas, o dabar tik gražus“, – šypsojosi krepšinio treneris Antanas Sireika, gegužės 11 dieną atšventęs 60 metų sukaktį.

Tiesa, tiesiogine prasme švęsti nebuvo kada, nes jo treniruojama Utenos „Juventus“ komanda šiuo metu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionato pusfinalyje su Kauno „Žalgiriu“ varžosi dėl teisės pakliūti į LKL finalą. „Todėl visiems draugams ir giminei pareiškiau, kad mėnesiui atidedu jubiliejų. Manau, gal mano šventė sutaps su antaninėmis, kurios yra birželio 13-ąją. Tad dar mėnesį pabūsiu jaunas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Sireika, vienas garsiausių visų laikų Lietuvos trenerių.

Didžiausias šio ilgamečio Lietuvos rinktinės trenerio laimėjimas – 2003 metais su šalies rinktine iškovoti Europos čempionato aukso medaliai. Savo kolekcijoje strategas taip pat turi LKL ir Baltijos krepšinio lygos čempionų titulus bei aibę šalies čempionato bronzos medalių.

2003 metais auksiniais Europoje tapę Lietuvos krepšininkai į dangų mėto savo trenerį Antaną Sireiką./LŽ archyvo nuotrauka

Praėjusių metų rudenį A. Sireika sukirto rankomis su LKL bronzos medalius iškovojusios „Juventus“ komandos vadovais. Utenos miesto ekipa yra jau ketvirtas jo treniruojamas gimtosios šalies klubas. Anksčiau krepšinio specialistas vadovavo „Šiaulių“, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoms. Vadovaujant A. Sireikai minėti klubai tapo šalies čempionato prizininkais ir čempionais. Ar pavyks tradicijas išlaikyti dirbant ir su Utenos krepšininkais? Klausimas, į kurį atsakymą žinosime jau greitai, birželio pradžioje.

Nepabūgo 8195 km atstumo

Daug kam buvo netikėta, kai A. Sireika, pasibaigus 2011–2012 metų sezonui, atsisveikino su gimtąja komanda „Šiauliai“. Juk tuo metu šio trenerio pavardė ir krepšinio komanda „Šiauliai“ buvo tarsi sinonimai. Išgirsti trenerio pavardę – mintyse regi „Šiaulius“. Kalbi apie „Šiaulius“, o pasąmonėje skamba A. Sireika. Dar didesnis netikėtumas laukė sužinojus, kad strategas atsisakė Ukrainos ir Vokietijos klubų pasiūlymų bei nutarė keliauti dirbti į Japoniją. Ten pasirašė dvejų metų sutartį su Točigio komanda „Brex“. Kaip prisipažino treneris, kliūtimi netapo 8195 kilometrų atstumas tarp Lietuvos ir Japonijos sostinių, o pasirinkti krepšinio tradicijomis nepasižyminčią Japoniją jį pastūmėjo faktas, kad jis būsiąs pirmasis japonų ekipą treniravęs lietuvis.

Padirbėjęs Japonijoje A. Sireika atrado kitokį gyvenimą. Tolimoje Azijos šalyje, pasak jo, žmonės gyvena dabartimi, nekaupia turto, o čia, Lietuvoje, tik žiūrima į priekį. Visi turi svajonių, vizijų, kuria planus, bet užmiršta dabartį. Žmogus turi suprasti, kad jo likimo vieta yra čia, o ne kur nors ore.

Treneriui įstrigo Dalai Lamos pasakyta mintis: „Mes atiduodame sveikatą, kad uždirbtume pinigų. Paskui perkame vaistus, kad pataisytume sveikatą. Mes visąlaik galvojame apie ateitį, prisimename, kas buvo praeityje, ir nežiūrime į dabartį. Paskui ateina laikas, kai žmonės numiršta, taip ir negyvenę.“ Tokiais principais A. Sireika vadovaujasi plušėdamas Utenoje.

Prisiminimai liūdina

– Ko gero, šešiasdešimtmečio proga sulaukėte ypač daug sveikinimų? – paklausėme Antano Sireikos, jam paskambinę gimtadienio rytą.

– Labai. Ir žinutėmis, ir feisbuke, ir elektroniniu paštu, ir skambučiais.

– Gal tokių skambučių būtų mažiau, jeigu ne 2003 metais Stokholme su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine iškovotas Europos auksas?

– Aukso medalį iškovojome visai Lietuvai, žmonės tegul džiaugiasi. Jau retai prisimenu tuos laikus. Gal tie prisiminimai ne džiugina, o labiau liūdina, nes tai jau praeitis, buvau jaunas, gražus, viskas ėjosi gerai... O dabar tik gražus...

– Dažnai pabrėžiate, kad reikia gyventi ne praeitimi, o dabartimi, bet per jubiliejų nuo prisiminimų sunku pabėgti. Be praeities nebūtų dabarties.

– Mano praeitį turėtų vertinti kiti, o ne aš. Mūsų darbe – tai visuomet žaidėjams pabrėžiu – per treniruotes negalime dirbti taip, kaip dirbome vakar. Mes turime progresuoti. Juk Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio laikų krepšinis skiriasi nuo dabartinio. Todėl kiekvieną dieną turime ieškoti ko nors naujo ir kiekvieną dieną turime būti nepatenkinti. Kai po pergalės klausia, ar esu patenkintas komandos žaidimu, atsakau, kad visąlaik rasiu prie ko prikibti. Tai ir yra progresas. Retai žiūriu senus įrašus. Nors mano praeitis ir labai garsi, negalima vien ja gyventi.

Būkime geriausi!

– O ar netrokštate, kad komanda, kurią treniruojate, psichologiškai būtų pasirengusi kovoti taip, kaip 2003 metais Europos čempionate darė jūsų vadovaujama nacionalinė rinktinė?

– Visuomet noriu, kad komanda žaistų kuo geriau. Kai rudenį susirinko visa „Juventus“ komanda, klausiau, ko mums gali trūkti? Surinkti geri vyrai, tad kodėl negalime svajoti apie čempionų vardus? Sakiau, būkite geriausi, o tam reikia juodai dirbti. Jei reikės, dirbsime ne dvi valandas, o tris. Žinoma, dar reikia ir sėkmės, ir kad traumos nepersekiotų. Ir lyg tyčia po tokių žodžių – Saulius Kulvietis nežaidė pusę metų, Edgaras Stanionis – visą sezoną... Taip svajonės pradėjo byrėti.

– Ranką prie širdies pridėjęs pasakykite – ar sprendimas dirbti Utenoje buvo teisingas?

– Be abejo. Kad ir kaip gera ar pelninga dirbti užsienyje, esu tikras lietuvis, krašto patriotas. Aišku, mano namai yra Šiauliai, ten daugiausia praleidau laiko. O dabar džiaugiuosi būdamas Utenoje.

Dabar esu labai laimingas. Dirbu mielą darbą, mūsų komanda yra pajėgiausių LKL komandų ketverte. Į jį nepateko tokių miestų kaip Šiauliai, Panevėžys klubai. O Utena yra! Kai patekome į pusfinalį, sulaukiau sveikinimų net iš Japonijos, iš žmonių, su kuriais artimiau bendravau dirbdamas Točiogio klube.

Kur mažiau pavydo

– Japonijoje buvote pirmasis lietuvis treneris. Kur dar norite būti pirmas?

– Nenoriu būti pirmas. Stengiuosi nekariauti su likimu. Jei likimas man siūlo kokį variantą, aš nesipriešinu.

– Po Japonijos pasikeitė jūsų požiūris. Ramiau reaguojate į priekaištus. Ko reikia norint jus išvesti iš kantrybės?

– Jei pasakysiu, tada ir išves mane iš kantrybės. (Juokiasi.) Negali būti atvejų, kai žmogus nesusivaldo. Nes tuomet visada gailėsies nesusitvardęs. Man patinka vienas posakis: „Stiprus ne tas, kuris muša ar ne taip pasako, stiprus tas, kuris atlaiko.“ Stengiuosi tuo vadovautis ir savo gyvenime.

– Ar šeima pastebėjo, kad esate pasikeitęs po darbo Japonijoje?

– Žinoma. Žmona Aurelija sako: tu esi kitoks, tik įdomu, ar ilgai išliksi toks grįžęs į Lietuvą, kur pavydūs ir pikti lietuviai. O aš pastebėjau, kad mažesniuose šalies miesteliuose mažiau pavydo.

Nuo A. Kondrašino iki Aurelijos

– Esate tas treneris, į kurį daug kas lygiuojasi. O ką būdamas jaunesnis pats laikėte sau pavyzdžiu?

– Man labai patiko Vladimiras Kondrašinas, jis treniravo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – red.) „Spartak“ komandą. Būdavo įdomūs jo sprendimai, žaidėjų keitimai. Dar pavyzdžiu laikiau krepšininką Aleksandrą Belovą. Jis – aukštas, šoklus. Paskui stebėjau NBA klubus – Čikagos „Bulls“ ir Los Andželo „Lakers“ – treniravusio Philo Jacksono darbą. Tokie žmonės jau savo genuose turi talentą.

– Ką per ateinantį dešimtmetį galėtumėte dar nuveikti naudingo krepšinyje?

– Labai gerai, kad pasakėte žodį krepšinyje. Nes kitoje sferoje vargu ar ką nors nuveikčiau. Mano skaičiai negailestingi, istorijos nesuklastosi. (Juokiasi.) Kai kas nors klausia, kokius didžiausius darbus nuveikiau per gyvenimą, nenoriu girtis titulais. Tai istorikų darbas. Džiaugiuosi, kad kažkas mane paprotino pasirinkti krepšinį, ir jis mane lydi visą gyvenimą. Ir didžiuojuosi žmona, kuri mane lydi jau 30 metų (kitąmet A. Sireika švęs vestuvių su Aurelija trisdešimtemtį – red.).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"