TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

A.Sireika pasirinko lietuvių nepramintus takus

2012 10 25 6:00
Dvejus metus "Brex" krepšininkai klausysis Lietuvos krepšinio specialisto A.Sireikos nurodymų./Asmeninio albumo nuotraukos

Antanas Sireika ir krepšinio komanda "Šiauliai" buvo tarsi sinonimai. Išgirsti trenerio pavardę - mintyse regi "Šiaulius". Kalbi apie "Šiaulius", o pasąmonėje skamba A.Sireika. Taip buvo iki šių metų birželio vidurio.

Krepšinio visuomenė sutriko, vasaros pradžioje sužinojusi, kad 2003-iaisiais ant Europos prizininkų pakylos aukščiausio laiptelio nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę užkėlęs A.Sireika traukiasi iš "Šiaulių". Dar labiau nustebino kita žinia - atsisakęs Ukrainos ir Vokietijos klubų pasiūlymų 56 metų A.Sireika pasirinko giliomis krepšinio tradicijomis nepasižyminčią Japoniją ir pasirašė dvejų metų sutartį su Točigio komanda "Brex". "Dar nė vienas lietuvis nėra treniravęs Japonijos ekipos", - taip savo sprendimą keliauti į kitą pasaulio kraštą apibūdino A.Sireika.

8195 kilometrų atstumas tarp Lietuvos ir Japonijos sostinių, pasak trenerio, ne kliūtis. Šiais civilizacijos ir technologijų laikais su namiškiais galima gyvai bendrauti esant net toliausiame pasaulio krašte. A.Sireikos žmona Aurelija prasitarė, jog vyrui atsidūrus Japonijoje draugai su juo bendrauja kur kas dažniau, nei jam būnant Šiauliuose.

A.Sireika "Šiaulių" komandą treniravo 1994-2002 metais ir nuo 2008-ųjų gruodžio. "Ilsėdamasis" nuo "Šiaulių" treneris laimę išmėgino Kauno "Žalgiryje", Kazanės "Uniks" (Rusija) ir Vilniaus "Lietuvos ryte".

Točigio ekipoje A.Sireika trenerio vairą perėmė iš amerikiečio Tomo Wisemano. "Brex" krepšininkai pajėgiausioje Japonijos lygoje žaidžia nuo 2008 metų, kai tapo antrojo diviziono čempionais. 2009-2010 metų sezoną "Brex" tapo čempionu, o praėjusį sezoną užėmė šeštąją vietą ir nepateko į atkrintamąsias, kurios prasideda nuo pusfinalio.

Lietuvio treniruojama "Brex" naujojo sezono čempionatą, kuriame varžosi aštuonios ekipos, pradėjo keturiais iš eilės pralaimėjimais, o praėjusį savaitgalį iškovojo pirmą pergalę.

"Koks treneris apdraustas nuo nesėkmių? Joks. Štai grįžo į Maskvos CSKA Etorre Messina, o komanda negali laimėti. Vos nuo "Lietuvos ryto" negavo į kaulus. Tai sportas", - nesėkmingos pradžios Japonijos pirmenybėse nesureikšmina A.Sireika. Juolab pirmas dvejas rungtynes jo auklėtiniai žaidė su Tojotos "Alvark", per kitas dvejas teko susigrumti su praėjusio sezono bronzine prizininke "Brave Thunder".

Pirmas iš lietuvių į Japonijos krepšinį įžengęs ir naujus iššūkius sau metęs Antanas Sireika LŽ papasakojo apie savo darbą ir gyvenimą Japonijoje.

A.Sireika su vienu garsiausių japonų krepšininku J.Tabuse (kairėje) ir vieninteliu komandos užsieniečiu T.Smithu.

Trūksta galingo aukštaūgio

- Jūsų komandai Japonijos krepšinio čempionate kol kas nelabai sekasi...

- Savaitgaliais žaidžiame po dvejas rungtynes su ta pačia komanda. Pirmas dvejas žaidėme su praėjusių metų čempionais. Pagal nuostatus komanda gali turėti du užsieniečius, iš jų aikštelėje per rungtynes gali žaisti tik vienas. Tačiau kiti Japonijos klubai įsigudrino. Tarkime, titulą ginanti komanda turi keturis, iš kurių du juodaodžiai amerikiečiai - japoniškomis pavardėmis. Mano komandoje yra tik vienas amerikietis - 204 cm ūgio Tyleris Smithas. Buvo du, bet antrasis patyrė traumą ir išvyko namo. Todėl neturėjome galimybių laimėti. Dabartinius ekipos rezultatus klubo vadovai priima natūraliai, nekelia panikos ir ieško išeities - sakė ieškosiantys dar vieno užsieniečio.

- Buvote užsiminęs, kad jūsų komandoje gali būti žaidėjas iš Lietuvos.

- Mielai kurį nors priimčiau, bet mums reikia aukšto krepšininko. Pavyzdžiui, Japonijos čempionų klubo užsieniečiai iš 80 taškų įmetė 57. O mūsų vienintelis amerikietis - 17. Skirtumas akivaizdus. Kovą dėl atšokusių kamuolių pralaimėjome beveik dvigubai. Komandai reikia vidurio puolėjo. Norėjome pasikviesti Vytautą Šarakauską, bet jis jau buvo pasirašęs sutartį su Klaipėdos "Neptūnu". Tačiau ir jis Japonijos lygoje tarp aukštaūgių būtų per lengvas - ten žaidžia po 120 kg ir daugiau sveriantys milžinai. Kauno "Žalgiryje" anksčiau rungtyniavo tvirtas ir galingas amerikietis Tanoka Beardas. Panašaus mes ir norėtume.

- Kaip apibūdintumėte savo komandą?

- Mano ekipoje daug patyrusių žaidėjų, ne vienas rungtyniavęs Japonijos rinktinėje. Amžiaus vidurkis - apie 30 metų. Jauniausias - 23 metų krepšininkas. Japonijos lygoje negali žaisti studentai. Kai baigi universitetą, tik tada tau atsiveria kelias į profesionalų komandą.

Išretino traumos

- Japonijos lygoje esate vienintelis vyriausiasis treneris iš užsienio?

- Yra ir amerikiečių. Anksčiau Japonijoje dirbo ir australų, vokietis.

- Bet esate vienintelis lietuvis čempionate?

- Taip. Ir niekas čia angliškai nekalba, išskyrus mane ir du asistentus japonus. Su žaidėjais tenka bendrauti per asistentus, nes krepšininkai angliškai nesupranta.

- Ko klubo vadovai tikisi iš komandos ir jūsų?

- Konkrečių reikalavimų niekas nekelia. Norime pasirodyti kuo geriau. Aš sakiau: darysime viską, kad būtume priekyje. Vienas mūsų krepšininkų Juta Tabuse yra dalyvavęs NBA stovyklose, bet negali žaisti. Klubo vadovai su juo pasirašė sutartį jau senokai, bet jis, būdamas pagrindinis įžaidėjas, dėl traumos nesitreniruoja jau pusę metų. Apie Naujuosius gal jau grįš į rikiuotę. Antras pagal pajėgumą įžaidėjas irgi buvo patyręs traumą, tik prieš mėnesį pradėjo sportuoti. Šiuo metu nesame pajėgiausios sudėties. Laukiame, kol susirinks visi.

Kai 2003 metais Švedijoje A.Sireikai (centre su medaliu) diriguojant Lietuva tapo Europos čempione, jos vardą visi skandavome vieningai./LŽ archyvo nuotrauka

Lietuviai triukšmingesni

- Ar daug žiūrovų susirenka į "Brex" rungtynes?

- Buvau nustebęs, kai į draugiškas varžybas sugužėdavo per 2 tūkst. aistruolių. O namų arenoje vykstančias čempionato kovas žiūri per 3 tūkst. žiūrovų.

- Ar galima japonų krepšinio gerbėjus lyginti su Lietuvos?

- Šis klausimas ten labai populiarus. Kiek tenka dalyvauti įvairiose TV ir radijo laidose, žurnalistai visada klausia apie japonų aistruolius. Pasakau, kad jie mieli, pasibaigus varžyboms laukia žaidėjų prie durų, bendrauja. Japonai yra konkretūs žmonės, visada turi daug klausimų. Ir kantrūs - laukia valandą, pusantros, kad galėtų paliesti žaidėjus, kad gautų autografą. Žmonės spinduliuoja gerumą, nėra jokio pykčio.

Tribūnose išvystu japonus mojuojant ir lietuviškomis vėliavėlėmis. Be abejo, iškart atkreipiu dėmesį, pamojuoju jiems ranka, tai šie iš džiaugsmo, kad pastebėjau, dėkodami lankstosi. Japonijoje pagarba - neatsiejama gyvenimo būdo dalis.

Aistruoliams sakiau: esate geri, nuoširdūs, o lietuvių fanams pralaimite triukšmu. Jiems papasakojau, kad per svarbesnes rungtynes lietuvių aistruoliai sukelia tokį triukšmą, kad arenoje neįmanoma susikalbėti.

Krepšininkams trūksta kūrybos

- Atvykęs į Japoniją patyrėte krepšinio skirtumų šoką?

- Pirmiausia vietiniai žaidėjai mane nustebino darbštumu. Jei ką liepei daryti, jie ir darys. Nereikia raginti. Kūryba jiems sunkiau. Jie įpratę bėgti nurodytais takais. Japonai - konkretūs, viską atlieka labai gerai. Ir vienos specializacijos žmogus nelįs į kito specialisto darbą. Jei reikia susukti žalius varžtelius, o rankose atsidūrė raudoni, jie nesuks - kvies kitą.

Juokaudamas savo asistentams sakau: jei sugestų jūsų navigatoriai, nerastumėte kelio, nes nesiorientuojate pagal pastatus. Aš iškart įsidėmėjau pastatus, pagal kuriuos galiu orientuotis, todėl nujaučiu, kur kitą sykį reikia sukti ar eiti. O asistentai žiūri į mane nustebę - kaip gali navigacija sugesti? Ji padaryta, kad veiktų, apie kokius gedimus gali būti kalba?

Be savo arenos

- Gyvenate pačiame Točigio mieste?

- Točigis - tai prefektūra, kitaip sakant - apskritis. Prefektūroje 14 miestų, sostinė - Ucunomija. Joje apie 600 tūkst. gyventojų. Ten ir gyvenu. Tai tarsi Tokijo priemiestis. Išvažiuoji iš Japonijos sostinės, nematyti laukų - vien miestai, miestai, kol pagaliau pasieki ir Ucunomiją.

- Ir kaip įsikūrėte?

- Gyvenu dviejų aukštų viloje, kurioje 12 butų. Ji yra ramiame gyvenamajame rajone, šalia parkas, stadionas. Įsikūriau trijų kambarių bute. Nei ištaigingas, nei prabangus. Bet, sakė, pagal japonus - tai jau apartamentai. Iš to sprendžiu, kad japonai gyvena kukliai.

- Pats vairuojate automobilį? Ar areną pasiekiate traukiniais?

- Mane į treniruotes ir varžybas veža asistentai. Jei grįžtant iš treniruotės reikia į parduotuvę, užsukame. Kartu važiavome į Niko miestą, kuris garsėja senovinėmis šintoistų šventovėmis ir budistų šventyklomis, šis miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

O mūsų treniruočių ir varžybų salės kaskart vis kitur. Klubas neturi savo arenos. Visada atvykstame į salę kaip svečiai. Jos nuomojamos, užsakytos iki sezono pabaigos. Viskas surikiuota minutės tikslumu - kada turi ateiti, kada privalai išeiti.

A.Sireika su sūnumi Arnoldu aplankė šventyklomis pagarsėjusį Niko miestą.

Viskas suplanuota

- Kokia įprasta jūsų diena?

- Treniruojamės kasdien. Iki man atvykstant vykdavo po vieną treniruotę per dieną. Padariau po dvi - rytais dirbame su svoriais, popiet salėje žaidžiame krepšinį. Taip - du kartus per savaitę. Savaitgaliais vykstame į varžybas. Kartą per savaitę turime poilsio dieną, kuri jau iš anksto suplanuota. Stebėjausi, kodėl viskas taip toli į priekį numatyta. O gal mums reikės kurią dieną papildomai į treniruoklių salę nueiti? Vadovai sako, kad galima būtų ir papildomai pasportuoti, bet supratau, kad tai jiems sukels didelių nepatogumų. Kodėl? Pasirodo, jei nori pakeisti treniruočių tvarkaraštį, reikia apie tai pranešti prieš du mėnesius. Mačiau visą konvejerį: mes paliekame salę, darbuotojai iškart viską sutvarko, ateina kiti salės nuomininkai, statosi badmintono tinklus ar stalo teniso stalus.

Kitąsyk važiuodamas į treniruotę sužinau, kad ji vyks stebint žiūrovams. Sykį labai nustebau šalia ryžių laukų išvydęs milžinišką areną. Sporto kompleksai ten dideli. Pavyzdžiui, vienoje arenos salėje, kuri, kaip supratau, nėra pagrindinė, sustatyta 30 stalo teniso stalų. Tiek vietos - vien treniruotėms. Sąlygos sportuoti ten puikios.

- Treniruojatės skirtingose salėse, o žaidžiate vienoje?

- Ne. Turėjome žaisti porą rungtynių namų salėje, bet teko važiuoti už 40 km į kitą miestą. Visa tai daroma dėl rėmėjų, taip jiems atiduodama duoklė už paramą.

Žuvų karalystė

- Jūsų skrandis jau priprato prie japoniško maisto?

- Ir dar kaip! Mano skrandžiui japonų maistas yra pasaka. Ir Lietuvoje mėgau žuvį, o čia jos pasirinkimas fantastinis. Kaip tik prieš kelias dienas buvau parduotuvėje, kur žmonės produktus perka didesniais kiekiais. Tunas - aukščiausios kokybės! O nuo jūros gėrybių akys raibsta. Ir viskas šviežia. Yra ir mums įprasto maisto - mėsos, bulvių. Tad čia maitintis man - vienas malonumas.

- Einate valgyti į kavines?

- Namie pasigaminu. Mėgstu aštrų maistą, tad sykį su asistentais buvome užėję į barbekiu kavinę. Kai čia buvo atvykęs mano sūnus Arnoldas, drauge ėjome į sušių barus.

- O ką egzotiško Japonijoje pamatėte?

- Tokijas nustebino įspūdingais kelių aukštų keliais. Per pasaulio čempionatą esu buvęs Japonijoje, bet tuomet tai neįstrigo. Matyt, ne tas buvo galvoje. Aplankėme ir senąjį Tokiją, buvome imperatoriaus rūmuose. Matėme Azijos krepšinio taurės varžybas, kurias laimėjo Irano rinktinė. Buvome ir įspūdingame Niko mieste, kuriame 103 pastatai yra šventyklos. Dėl istorinės svarbos ir puikios architektūros Niko šventyklos 1999 metais įtrauktos į UNESCO sąrašą. Aplankėme ir Osaką, Kobę, Naganą.

Tautas vienijantis atomas

- Iš Lietuvos išvykote tuo metu, kai prasidėjo diskusijos - ar mums reikia naujos atominės elektrinės, kuriai reaktorius bus perkamas iš japonų.

- Per vietos televizijos kanalus dažnai kalbama apie Fukušimą. Mačiau reportažą, kai Japonijos premjeras buvo nuvykęs į šį miestą. Žmonės nesikiša į politiką, tai politikų darbas. Žmonės nori, kad būtų tvarka, nori būti dėl visko užtikrinti. O Japonijoje taip ir yra. Pavyzdžiui, studentai žino, kad baigę universitetą turės darbą. Japonijoje kelis senesnius reaktorius jau uždarė. O tolesnis japonų planas žinomas ir Lietuvoje - iki 2040 metų neliks atominių elektrinių. Nežinau, kodėl Lietuvoje galvojama kitaip. Jei neįmanoma užtikrinti reaktoriaus saugumo, reikia ieškoti išeities. Japonijoje niekas nieko nekaltina dėl katastrofos. Tiesiog ieško išeities.

Gyvenimo dėlionė

- Apie "Šiaulių" komandą vis dar pagalvojate?

- Be abejo. Lietuvoje būdamas nematydavau tiek krepšinio varžybų, kiek matau čia. Įsijungiu interneto transliacijas iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos. Nesu atitrūkęs nuo mūsų krepšinio.

- Jei ne Japonija, kur šiuo metu dirbtumėte?

- Greičiausiai Ukrainoje. O gal Vokietijoje. Sulaukiau ne vieno siūlymo.

- Tai kodėl pasirinkote tokią egzotišką valstybę?

- Todėl, kad iš lietuvių dar niekas netreniravo Japonijos komandos. Esu dirbęs Rusijoje. Bet koks skirtumas, kur dirbsi - Rusijoje, Ukrainoje ar Vokietijoje, vis tiek būsi toli nuo namų. O atstumas tarp Lietuvos ir Japonijos - tik mintyse. Įsijungiu internetą, vaizdo kamerą, ir vienas kitą matydami gyvai bendraujame. Tarsi savo namų langą būčiau atsidaręs. Žmonos Aurelijos mama nepatikėjo, mane matydama per internetą. Manė, kad jai rodomas vaizdo įrašas. Dabartinės komunikacijos priemonės panaikina atstumus.

Japonijoje gerokai daugiau egzotikos, nei šalia Lietuvos esančiose valstybėse. Be to, sąlygos čia geresnės, nei siūlė kiti užsienio klubai. Man čia tarsi išbandymas. Aišku, kartais liūdnoka. Spaudžia melancholija, nes šalia nėra artimų žmonių. Bet gyvenimas viską išlygina. Jei jaunystėje nesimokiau anglų kalbos, dabar esu priverstas tai daryti. Mokiausi vasarą, mokausi kiekvieną rytą. Ir normaliai bendrauju. Pasirodo, nėra nieko neįveikiamo. Reikia tik norėti arba įdėti pastangų. Nesakau, kad tai lengva, bet tai mano darbas.

Mokausi ir japonų kalbos. Japonams labai patinka, jei per spaudos konferenciją pasakau bent vieną japonišką žodį. Tada visi šypsosi. Vieną sykį japoniškai pasakiau "neliūdėkite", kitą kartą - "malonu jus matyti". Visi tai priėmė labai nuoširdžiai. Nors neslėpsiu, japonų kalba labai sunki.

Permainos - protingas sprendimas

- Ką manote apie permainas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, kai prieš mėnesį prie jos vairo vėl stojo Jonas Kazlauskas?

- Labai dėl to džiaugiuosi. Tai rodo, kad rinktinėje baigėsi eksperimentų banga. Nes kai 2006 metais palikau rinktinės vyriausiojo trenerio postą, tuo metu visi pirmiausia norėjo mane atleisti, neieškodami už mane geresnio. O juk tais metais pasaulio čempionate užimta šeštoji vieta nebuvo tokia bloga. Juk visi matė, kokios sudėties vykome į planetos pirmenybes - su Giedriumi Gustu, dar vaiku Mantu Kalniečiu, nes Vidas Ginevičius dėl šeiminių nelaimių negalėjo prisidėti prie rinktinės. Specialistai jau buvo mus nurašę, o mes užėmėme šeštąją vietą. Pasiektus rezultatus reikia analizuoti. Bet niekas net nebando to daryti, paprasčiau - pakeisti trenerį.

Dabartinės trenerių permainos rinktinėje - protingas sprendimas. Kęstutis Kemzūra - geras treneris, jis buvo mano trenerių štabe, kai dirbau rinktinėje. Ir jį pakeitė dėl to, kad yra už jį geresnis. Manau, J.Kazlauskas - geriausias treneris. Neabejoju, kad su rinktine viskas bus gerai. Tik reikia, kad ją visi palaikytų. Kaip palaikė 2003 metais, kai Švedijoje ji tapo Europos čempione. Tada visi Lietuvos vardą skandavo vieningai. Ir buvo akivaizdūs rezultatai.

Jei vietoj J.Kazlausko vyriausiuoju rinktinės treneriu būtų tapęs kas nors kitas, sakyčiau, kad nuo mano darbo rinktinėje laikų niekas nepasikeitė - nesąmonės tęsiasi. O dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos sprendimas yra teisingas. Jaučiu, kad grįžus J.Kazlauskui šalies krepšinio gerbėjai ir krepšinio organizatoriai pradėjo lengviau kvėpuoti. Aš taip pat - ramiai jaučiuosi Japonijoje ir esu ramus dėl Lietuvos rinktinės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"