TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

G. Chižniakas: „Man Lietuva – antri namai“

2015 04 01 6:00
Grigorijus Chižniakas (centre) Lietuvoje jaučiasi savas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sulaukęs kvietimo dalyvauti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Žvaigždžių dienos“ šventėje, buvęs žalgirietis Grigorijus Chižniakas nedvejodamas sutiko. Ir nors jam nepavyko prie „Amžinų priešininkų“ komandos pergalės prisidėti bent tašku, aukštaūgis iš Ukrainos padėjo amerikiečiui Travisui Leslie tapti „Oro karaliumi“.

„Noriu padėkoti organizatoriams, kad pakvietė. Man Lietuva, galima sakyti, yra antri namai. Visada malonu žaisti prieš žiūrovus, o juo labiau – per žvaigždžių mačą. Manau, krepšinio gerbėjams šventė patiko. O tai svarbiausia“, – rimstant šventės šurmuliui „Siemens“ arenoje „Lietuvos žinioms“ sakė 216 cm ūgio ukrainietis.

Vilniaus „Lietuvos ryto“ amerikietis T. Leslie „Oro karaliaus“ konkurso finale paskutinį bandymą atliko peršokdamas per G. Chižniaką. Šis jo dėjimas buvo įvertintas maksimaliais balais – 50. Tai padėjo amerikiečiui apginti pernai iškovotą „Oro karaliaus“ titulą.

„Sunkiau buvo įdėti į krepšį per aukštaūgį“, – tikino T. Leslie, prieš tai atlikęs šuolį per automobilį.

Blokų karalius

G. Chižniakas Kauno „Žalgiryje“ rungtyniavo 2000-2002 metais. Liepos 16-ąją 40 metų sulaukęs ukrainietis Kauno ekipoje išsiskyrė ne vien savo ūgiu, bet ir kaip spalvinga asmenybė.

„Žalgirio“ aistruolių tiesiog Griša vadinamas krepšininkas daugiau kaip dešimtmetį buvo Eurolygos rekordininkas - per 2001-2002 metų sezoną blokavo 45 varžovų metimus. Šis rezultatas pagerintas tik prieš porą metų. Be to, ukrainietis per vieną Eurolygos dvikovą 8 sykius „nugesino“ varžovų metimus, ir tai yra antras rezultatas Eurolygos istorijoje. Rekordų lentelės viršuje G. Chižniako pavardė minima dažniausiai, nes dar per dvejas rungtynes į krepšį paleistą kamuolį jis „nupūtė“ po 7 kartus.

Griša padėjo Travisui Leslie apginti „Oro karaliaus“ titulą.

Trenerio darbas – ne jam

Po dviejų „Žalgiryje“ praleistų sezonų G. Chižniakas atkreipė galingų Europos klubų dėmesį. Jų treneriams darė įspūdį pagrindinis ukrainiečio rodiklis – blokuoti metimai. Grišą norėjo įsigyti ir Bolonijos „Kinder“, ir Maskvos CSKA. Tačiau nei Italijoje, nei Rusijoje jis neatsidūrė - visos viltys žlugo klubuose krepšininką patikrinus medikams. Juosmens išvarža užkirto aukštaūgiui galimybę dar labiau atkreipti krepšinio pasaulio dėmesį, o galbūt net prasimušti į NBA.

Karjerą žaidėjas baigė 2010 metais klube, kuriame ir pradėjo kilti į aukštumas, – Kijevo „Budivelnik“. Krepšiniui G. Chižniakas paaukojo 20 metų. Įdomu, kad dar būdamas aštuntoje klasėje suprato būsiąs profesionaliu krepšininku ir iš to krimsiąs duoną.

Yra daug pavyzdžių, kai karjerą baigę krepšininkai tampa treneriais. Ir gerais treneriais. Pabandė ir Griša. Pradėjo dirbti Dnieprodzeržinsko „Dniepro-Azoto“ dublerių ekipos strategu, tačiau netrukus vėl atsidūrė Kijeve. Iš pradžių jis buvo klubo „Budivelnik“ rinkodaros direktorius, dabar – „Budivelnik“ atstovas ryšiams su visuomene.

Geriau rečiau negu niekada

– T. Leslie iš anksto planavo dėti į krepšį šokdamas per jus? – pasibaigus LKL „Žvaigždžių dienai“ LŽ pakalbino Grigorijų Chižniaką.

– Jis kankinosi, kankinosi, o atėjo patyręs žmogus, atsistojo po krepšiu ir Travisas įmetė (šypsosi). Eisiu tuoj iš jo pareikalauti savo dalies – 750 eurų.

– Baigęs krepšininko karjerą dažnai apsilankote Lietuvoje?

– Pernai čia būdavau dažniau. Bet nieko baisaus. Svarbiausia - nesilankyti per dažnai, nes galiu priprasti (šypsosi). Geriau ir rečiau atvykti negu niekada.

Puikiai žinote, kas dabar vyksta Ukrainoje. Jūsų šalis mums labai draugiška, broliška. Ačiū lietuviams, ačiū prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad mus palaiko ir mums padeda.

– Kokiais tikslais atvykstate į mūsų kraštą?

– Tik dėl sporto. Šiaip, savo malonumui, negalėčiau lankytis, nes trūksta laiko.

– Esate Kijevo „Budivelnik“ atstovas ryšiams su visuomene. Darbas įdomus?

– Svarbiausia, kad turiu darbą.

– Gal turėjote minčių savo ateitį sieti su kita sritimi?

– Manau, reikia daryti tai, ką moki geriausiai. Žinoma, galima eiti į parlamentą, tapti ministru, bet tai niekai. Jei nieko nesupranti, kaip gali imtis tų dalykų.

Žaidžiama dėl žiūrovų

– Žaidėjų karta jau kita, bet turbūt LKL „Žvaigždžių dienos“ šventėje sutikote ir senų bičiulių?

– Žinoma. Broliuką Kšištofą, Rolandą Matulį, Mindaugą Žukauską. Karta pasikeitė, bet, ačiū Dievui, Lietuvoje yra krepšinis, o aistruoliai ir toliau išgyvena tiek dėl komandų, tiek dėl šalies rinktinės.

– Ukraina pastaruoju metu taip pat yra subūrusi pajėgią rinktinę.

– Tačiau situacija Ukrainoje sudėtinga. Nežinia, kaip viskas bus toliau. Bet žaidėjai privalo suprasti, kad eidami į aikštelę jie turi rungtyniauti dėl žiūrovų. Tai nuolat pabrėžiu „Budivelnik“ krepšininkams. Ir nesvarbu, ar daug žmonių susirenka, ar ne. Tas pat ir dėl rinktinės. Ji žaidžia ne dėl savęs, o dėl aistruolių.

Ar Ukrainoje žiūrovai renkasi į krepšinio rungtynes?

– Eina žiūrėti krepšinio. Praėjusį sezoną, kai mūsų komanda buvo stipresnė – turėjo Darjušą Lavrinovičių ir Dainių Šalengą, kai rungtyniavo Eurolygoje, arena būdavo pilnutėlė. Dabar, žinoma, to nėra. Reikia laiko, kad aistruoliai vėl pradėtų rinktis į arenas.

Galima daug ir ilgai

– Apie ką pirmiausia pagalvojate išgirdęs „Žalgirio“ vardą?

– Ateina daug ir įvairių minčių. Vienu žodžiu neišreikščiau to, ką jaučiu „Žalgiriui“ ir Lietuvai.

Apie lietuvišką etapą savo karjeroje galiu pasakoti daug ir ilgai. Įsivaizduokite – paprastas vaikinas iš Ukrainos atvyko į patį „Žalgirį“, kuriame rungtyniavo Arvydas Sabonis! Ir iškart pateko į Eurolygos sūkurį, kurį lyginau tik su UEFA Čempionų lyga. Tai buvo pirmas įkurtos Eurolygos sezonas. Kai pasakau, kad per tą sezoną, neskaičiuojant draugiškų varžybų, žaidžiau 90 rungtynių, niekas nepatiki. Juk tuo metu „Žalgiris“ kovojo trijose lygose – Eurolygoje, Šiaurės Europos krepšinio lygoje ir šalies čempionate. Mano sūnui tuomet buvo tik šeši mėnesiai, jį su žmona atsivežiau į Kauną, bet šeima mane matydavo tik porą kartų per savaitę, kai užsukdavau pasikeisti aprangos. Tačiau buvau suprantamas – krepšininkams tenka nešti tokį kryžių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"