TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Išlydėjęs vienuolika trenerių

2015 04 11 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Trenerio asistento darbas ne toks paprastas, kaip iš šalies atrodo. Ypač jei kalbėsime apie Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos stratego asistentą Arvydą Gronskį. Jo darbas – išsamiai išanalizuoti varžovų žaidimą. Tačiau likimas A. Gronskiui nepagailėjo dar ir papildomų išbandymų – prisitaikyti prie naujų trenerių. O jų per asistento darbą sostinės klube pasikeitė... net vienuolika.

Ilgametis Vilniaus „Sakalų“ žaidėjas A. Gronskis 2007 metų sausį paliko savo ekipą ir perėjo į „Lietuvos rytą“ dirbti trenerio asistentu. Tuo metu pagrindinei sostinės komandai vadovavo slovėnas Zmago Sagadinas. Naujokas nesitikėjo, kad netrukus įsisuks tokia karuselė, kurioje išsilaikys jis vienas, o vyriausieji treneriai keisis vienas po kito.

Šiuo metu Vilniaus komandą treniruoja jau dvyliktas Arvydo Gronskio viršininkas – argentinietis Marcelo Nicola./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didinga kolekcija

Serbas Aleksandras Trifunovičius, Antanas Sireika, Rimas Kurtinaitis, kroatas Draženas Anzulovičius, Darius Maskoliūnas, serbas Aleksandras Džikičius, vokietis Dirkas Bauermannas, kroatas Aleksandras Petrovičius, Dainius Adomaitis, Virginijus Šeškus. Per aštuonerius darbo metus „Lietuvos ryte“ keturiasdešimtmetis A. Gronskis šiems specialistams tarė sudie. O su A. Trifunovičiumi atsisveikino net dukart (2008 ir 2011 metais).

Šiuo metu Vilniaus komandą treniruoja jau dvyliktas strategas – argentinietis Marcelo Nicola.

Pasikalbėti su „Lietuvos žiniomis“ sutikęs A. Gronskis nė vieno trenerio neminėjo blogu žodžiu. Jis neslėpė iš visų specialistų sėmęsis patirties, kuri jau leistų pačiam vadovauti kokiai nors komandai. Tačiau A. Gronskis įvykių neskubina. „Matyt, tam dar neatėjo laikas“, – ramiai sakė buvęs krepšininkas, „turintis“ įspūdingą vyriausiųjų trenerių kolekciją.

Asistento klaidų nematyti

– Kaip apibūdintumėte šią įvairiaspalvią trenerių puokštę?

– Nėra lengva. Juk kaskart, kai į „Lietuvos rytą“ ateina naujas strategas, reikia prisitaikyti prie jo. Kiekvienas turi savo norų, savo krepšinio supratimą. Man kiekvienąsyk tenka įrodinėti, kad galiu padėti, kad mano patarimai geri. Gal ne tai, jog geri, bet kad patikėtų tuo, ką darau.

Žinoma, dirbdamas su tiek vyriausiųjų trenerių sukaupiau daug patirties. Tik nežinau, kada ją panaudosiu.

– Kaip geriau – per aštuonerius metus dirbti su 12 ar, pavyzdžiui, su keturiais strategais? Ar galima iš vyriausiųjų trenerių ko nors išmokti, kai jie taip greitai keičiasi?

Geriausia Arvydui Gronskiui dirbti su lietuviais. Kairėje – Dainius Adomaitis, dešinėje – Darius Maskoliūnas./LŽ archyvo nuotraukos

– Galima. Kad ir to, kaip reikia suvaldyti žaidėjus. Juk jie ateina iš kitų klubų, turi bendravimo su krepšininkais patirties. Galiausiai ir patys kadaise buvo asistentai, sėmėsi patirties iš kitų. Ateidami į naują klubą jie atsineša visą informaciją.

Žinoma, mano situacija nėra paprasta. Keičiantis treneriui turiu prisitaikyti prie naujo stratego. Kaskart - naujas iššūkis man. Tai galėčiau palyginti su įmone, kurioje, pavyzdžiui, pasikeičia generalinis direktorius, turintis savo viziją ir naują tvarką.

– Įgijote tiek patirties! Kada pats tapsite vyriausiuoju?

– Matyt, tas laikas dar neatėjo (juokiasi). Vadinasi, tokiam darbui kol kas nesubrendau. Į viską žiūriu paprastai.

– Aštuoneri metai vienoje komandoje – tai daug.

– Mano situacija kita – esu asistentas. Kiti mano klaidų nemato. Pavyzdžiui, patariu vyriausiajam treneriui leisti į aikštelę tą ar kitą žaidėją. Šis manęs paklauso, bet krepšininkas žaidžia blogai ir komanda krinta į duobę. Juk strategas po rungtynių nesiteisins, kad asistentas jam blogai patarė. Dėl visko apkaltinamas tik vyriausiasis treneris.

Sunkiausias periodas

– Atėjote į „Lietuvos rytą“ ir iškart teko dirbti su užsieniečiu – komandai atvyko vadovauti Z. Sagadinas.

– Man tai buvo sunkiausias periodas. Angliškai dar taip gerai nemokėjau, kad suprasčiau, o ir vaizdo programa buvo kitokia. Be to, Z. Sagadinas – reiklus treneris. Ateidavau į darbą aštuntą ryto ir namo grįždavau tik vakare. Medžiagos buvo daug, rungtynės vyko viena po kitos.

„Lietuvos ryte“ pirmąkart susidūriau su treneriais iš užsienio. Jų ir požiūris, ir reikalavimai kitokie. Visus trenerius miniu tik gerais žodžiais. Dirbdamas su Z. Sagadinu išmokau, kaip ir ką reikia atrinkti. Iki tol neanalizuodavome varžovų po kruopelytę. Buvau jaunas specialistas, slovėnas manęs neengė (šypsosi).

Pirmąsyk trenerio duonos Arvydas Gronskis paragavo sulaukęs Lino Šalkaus (kairėje) pasiūlymo tapti žaidžiančiuoju treneriu.

Emocingiausias – A. Trifunovičius

– Su kuriuo strategu buvo smagiausia dirbti?

– Su R. Kurtinaičiu. Žinoma, dar ir todėl, kad tie sezonai buvo geri – vien pergalės. Buvo smagu dirbti su visais lietuviais. O su specialistais iš užsienio sunkiau – jie manęs nepažįsta, turi praeiti laiko, kad apsitrintume.

– Per kiek laiko pradedate vienas kitą suprasti?

– Maždaug per tris mėnesius.

– Su M. Nicola jau perpratote vienas kitą?

– Ryšys jau yra.

– Kuo argentinietis išsiskiria?

– Vis dėlto treneriais tapę buvę krepšininkai skiriasi nuo kitų strategų. D. Maskoliūnas, R. Kurtinaitis, D. Adomaitis žaidė topinėse komandose, nacionalinėje rinktinėje. Jie - kitokios asmenybės nei kiti. Ir tie strategai, kurie vadovavo rinktinėms, kaip A. Sireika ar Z. Sagadinas, nebijo priimti sprendimų, žino, ką daro, ko nori, yra drąsūs.

– Kuris iš strategų buvo emocingiausias?

– A. Trifunovičius. Žinoma, R. Kurtinaitis taip pat trykšdavo emocijomis.

– Su Lietuvos treneriais dirbti paprasčiau?

– Taip, nes mentalitetas vienodas.

– D. Bauermannas yra gynybos specialistas. Kuo kiti treneriai pasižymėjo?

– Visi jie akcentuoja gynybą, tik klausimas, kaip tai pavykta sudėlioti. Pulti ir pelnyti taškų nori kiekvienas krepšininkas, o gynyba – jau reikalavimas. Tai juodas darbas. Gintis gali visi žaidėjai, tik reikia priversti juos tai daryti.

– Ar yra treneris, iš kurio norėtumėte dar pasisemti patirties?

– Įdomu būtų padirbėti su Jonu Kazlausku. Iš tiesų galima dirbti su bet kuriuo, svarbiausia, kad būtų pergalių. Tai pagrindinis trenerių tikslas.

Permainų nenujausdavo

– Koks apimdavo jausmas staiga sužinojus, kad klube laukiama naujo trenerio?

– Ne itin smagus, nes irgi dalyvauju tame procese. Juk dirba ne vien vyriausiasis treneris, bet ir jo asistentai. Tik vyriausiajam tenka visa atsakomybė. Žinoma, nemalonus jausmas atsisveikinti, kai viską darydavome kartu.

Arvydui Gronskiui (dešinėje) smagiausia buvo dirbti su Rimu Kurtinaičiu (viduryje).

– Ar jums pavykdavo nujausti, kad vienas ar kitas treneris ilgai savo kėdėje nesėdės?

– Negaliu pasigirti tokia nuojauta.

– Ar buvo strategų, kurie itin emocingai reagavo sužinoję apie atleidimą?

– Visi profesionalai žino, kas jų gali laukti. Todėl reaguodavo normaliai. Išgyvendavo.

Iš karto trūkumų nematyti

– Kodėl vadovaujant vienam treneriui krepšininkas, pavyzdžiui, Gediminas Orelikas, neatsiskleidžia, o atėjus kitam tas pats žaidėjas tampa lyderiu?

– G. Orelikas anksčiau žaidė kaip lengvasis krašto puolėjas, o šį sezoną jis jau sunkusis krašto puolėjas. Gal todėl viskas taip ir yra.

Prisiminkime ir Chucką Eidsoną. Kitose komandose šis krepšininkas taip sėkmingai nerungtyniavo, kaip atvykęs į Vilnių, nes čia buvo įžaidėjas. Tada išaušo jo valanda. Nors, kiek mes žinome, Ch. Eidsonas ir universitete buvo įžaidėjas, o Strasbūro ekipoje - atakuojantis gynėjas ar net krašto puolėjas. Suveikia daug veiksnių: trenerių schemos, reikiamoje vietoje atsidūrę komandos draugai. Galbūt ir žaidėjo sportinė forma tuo metu pasiekė optimalią formą – jis subrendo, pradėjo mąstyti.

– „Lietuvos ryte“ dirbate nuo 2007 metų. Kokius dar sėkmingus klubo "pirkinius" galite išskirti?

– Kiekvienas krepšininkas kuo nors prisidėjo prie komandos rezultatų. Ir Kenanas Bajramovičius, ir Milko Bjelica, ir Igoris Miloševičius. Nors pastarasis neatrodė esąs geras įžaidėjas, ypač lyginant su Ch. Eidsonu, jam diriguojant žaidimui tapome Lietuvos čempionais. Svarbiausia - kiekviename įžvelgti tai, kas komandai naudingiausia.

– Ar lengviau analizuoti varžovų ekipą, jeigu joje rungtyniauja buvę „Lietuvos ryto“ krepšininkai?

– Kai nepažįsti žaidėjo, regi tik gerąsias jo savybes. Tas pat ir į komandą atėjus naujam krepšininkui – mėnesį jo blogųjų savybių nematai. Tik paskui akys atsiveria: jis silpniau varosi kaire ranka, negali prasiveržti, blogiau žaidžia prieš aktyvią gynybą. Tad krepšininkams perėjus į kitą klubą, analizuodamas tu jau turi kur kas daugiau informacijos.

Kalčiausias – vaizdo magnetofonas

– Pirmąsyk trenerio duonos paragavote žaisdamas „Sakaluose“?

– Taip, mane pakvietė Linas Šalkus. Tuo metu dar rungtyniavau, bet sulaukęs jo pasiūlymo tapau ir žaidėju, ir treneriu. Taip prasidėjo trenerio karjera.

– Kodėl L. Šalkus pasiūlė jam talkininkauti?

– Matyt todėl, kad tuo metu darbavausi Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje. Tiesą pasakius, net nežinau kodėl – niekada jo to neklausiau. Gal Linas žinojo, kad noriu būti treneriu, todėl ieškojo žmonių iš jam pažįstamo būrio.

– Ir jau tuomet pradėjote daryti tai, ką iki šiol darote, – analizuojate varžovų žaidimą?

– Dar kai žaidžiau „Sakaluose“, treneris Šarūnas Sakalauskas paprašydavo įrašyti rungtynes, nes turėjau vaizdo magnetofoną. Žinoma, nemanau, kad vienintelis iš komandos turėjau tokią aparatūrą. Tačiau treneris kažin kodėl prašydavo manęs įrašinėti. Matyt, nuo to viskas ir prasidėjo – iki šiol analizuoju varžovus. Skirtumas tik tas, kad dabar internetu galima viską parsisiųsti.

– Kiek anksčiau sugaišdavote laiko analizuodamas varžovus ir kiek dabar tai užtrunka?

– Dabar mano programa tobulesnė, galiu ja naudotis ir keliaudamas į varžybas. O tuomet dirbdavau tik biure. Programa reikalavo greitesnio kompiuterio, o toks buvo tik stacionarus, esantis kontoroje. Tada daug laiko užtrukdavo įkelti rungtynių vaizdo medžiagą į kompiuterį, konvertuoti. Salės prižiūrėtojas net davė man raktą, kad anksti ateidamas atsirakinčiau duris ir vėlai išeidamas jas užrakinčiau.

– Ar sunku būti žaidžiančiuoju treneriu?

– Labai. Sykį vyriausiasis treneris L. Šalkus susirgo. „Sakalai“ žaidė su Kauno „Žalgiriu“, tad turėjau ir vadovauti, ir rungtyniauti. Kai pačiam reikia žaisti, pradedu treniruoti, o kai reikia treniruoti, pradedu žaisti. Tai išmuša iš vėžių. Turi būti arba tik treneris, arba tik žaidėjas.

– Bet būdamas žaidžiantysis treneris galėjote neleisti savęs į aikštelę.

– Žinoma. Tačiau norisi rungtyniauti, nes atrodo, kad aš klysiu mažiau negu žaidėjai (juokiasi).

– Analizuodavote savo žaidimą?

– Pasižiūrėdavau. Iškart po rungtynių atrodydavo, kad žaidžiau puikiai. Peržiūrėjęs įrašą pamatydavau – ne, atrodžiau ne itin gerai. Kartą peržiūrėjau senų rungtynių įrašus ir supratau: tikrai nesigyniau taip puikiai, kaip iki šiol buvau įsitikinęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"