TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

J.Štreimikytė-Virbickienė: „Kaip trenerė dar esu niekas“

2014 04 23 8:15
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pirmus metus vyriausiąja trenere dirbusi Jurgita Štreimikytė-Virbickienė savo debiutą įvertino devynetu. Tokį pat pažymį skyrė ir savo auklėtinėms – Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ krepšininkėms, kurios iškovojo visus planuotus titulus.

Moterų krepšinio klubas „Kibirkštis-VIČI“ tapo stipriausias Lietuvos ir Baltijos moterų krepšinio lygose, be to, jis triumfavo Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyre.

Sostinės ekipa šį sezoną debiutavo ir moterų Eurolygos turnyre. Iš 12 rungtynių laimėjusios trejas vilnietės septynių ekipų C grupėje užėmė šeštąją vietą.

„Labai norėjau, kad Eurolygoje iškovotume bent viena pergale daugiau. Tai galėjome padaryti trečiame ture Zagrebe (kroatės laimėjo 70:67 – red.), tada gal būtume patekusios ir į kitą etapą, – sakė J.Štreimikytė-Virbickienė. – Šiemet įgyvendinome visus tikslus. Ir labai norėjome, kad merginos rungtyniautų aukščiausio lygio turnyre – Eurolygoje, - ir ten įgytą patirtį vėliau panaudotų žaisdamos rinktinėje.“

Mamos kalbinti negalima

Atlėgus euforijai po praėjusį savaitgalį „Kibirkšties-VIČI“ apginto šalies čempionės titulo, LŽ kalbėjosi su Jurgita Štreimikyte-Virbickiene apie vyriausiosios trenerės darbo ypatumus.

– Šis sezonas buvo pirmas, kai ėjote vyriausiosios trenerės pareigas. Gal radote savo paslėptų savybių?

– Metai buvo labai sunkūs. Ypač psichologiškai. Juk anksčiau buvau žaidėja, paskui – asistentė, o dabar – vyriausioji trenerė. Tai didelė atsakomybė. Tuo labiau kad už nugaros yra vyras (Dainius Virbickas – „Kibirkšties-VIČI“ komandos vadovas – red.). Vadinasi, atsakomybė dviguba. Tos įtampos kartais būdavo per daug, tai persiduodavo ir komandai.

Vyriausiąja trenere dirbau pirmus metus, tad ramiai analizuosiu pasibaigusį sezoną, nagrinėsiu klaidas, kurių, be abejo, buvo. Bet tai normalu.

Supratau, kad trenerės darbas nepaprastai sunkus ir atima daug laiko. Pirmiausia norėčiau padėkoti savo vienuolikmečiam sūnui Tomui, kuris supranta, kad į varžybas einančios mamos geriau nekalbinti, antraip, pasak jo, „mama nusišneka, nieko negirdi ir nieko nemato“.

Kai buvau žaidėja, lengviau suderindavau darbą ir šeimos gyvenimą. O dabar abu su vyru paskendę tame pačiame sūkuryje, dirbame 24 valandas per parą, nes ir namie kalbame tik apie krepšinį, neretai pamiršdami kitus svarbius dalykus.

Viską įrodinėja iš naujo

– Kas bus kitą sezoną, jei jau dabar neturite laisvos minutės?

– Aš ir būdama krepšininke iš savęs reikalaudavau maksimumo. Stengiausi eiti pirmyn, pergales ir pralaimėjimus priimdama kaip žaidimą. Manau, bėgant laikui viskas bus paprasčiau. Dabar buvo sunku, nes tokie metai – pirmi. Be to, esu moteris, tad spaudimas dar didesnis. Per kiekvienas rungtynes sėsdama į vyriausiojo trenerio kėdę matau susirinkusius žiūrovus, jų akis. Žinau, kad jie vertins kiekvieną mano sprendimą, kiekvieną klaidą. Tai trukdo atsipalaiduoti. Būdama žaidėja savo vertę įrodžiau aikštelėje, o kaip trenerė dar esu niekas. Turiu visko mokytis iš naujo.

– Ar jums svarbu, kaip atrodote per rungtynes?

– Be abejo, skiriu sau dėmesio. (Juokiasi.) Bet man nesvarbu, kaip per rungtynes elgiuosi, kaip gestikuliuoju ir kaip atrodau. Nes tuo metu ir žaidžiu. Gyvenu rungtynėmis ir savęs nekontroliuoju. Gal paskui išmoksiu. Jau esu bandžiusi tai daryti – labai sudėtinga.

Kaip reikia eiti iki pabaigos

– Komandos pasirodymą įvertinote devynetu, nors Eurolygoje pasiektas rezultatas – nestebuklingas.

– Jis labai geras. Kokios komandos rungtyniauja šiame turnyre! O kokios mūsų žaidėjos? Užsienietės – jaunos, neturi patirties, jos yra ne tokio kalibro krepšininkės, kaip kituose užsienio klubuose rungtyniaujančios. Mūsų lietuvės irgi neturi didelės patirties ir titulų.

Pastudijuokite Eurolygos finalo aštuoneto komandas. Jose - krepšininkės, Eurolygoje rungtyniaujančios vidutiniškai 6-7 metus. Mes šiame turnyre stengėmės įgyti patirties. Manau, šie metai mūsų krepšininkėms padės suvokti, ko jos nori ir ko siekia.

– Ar jums buvo netikėta, kad Eurolygą laimėjo Stambulo „Galatasaray“?

– Tiesą sakant, visi laurai buvo numatyti titulą gynusiai Jekaterinburgo UMMC komandai (ši pusfinalyje 70:77 pralaimėjo „Galatasaray“ krepšininkėms – red.).

Pažįstu „Galatasaray“ vyriausiąjį trenerį Ekremą Memnuną. Kai buvau 22 metų, dar būdamas jaunas jis kvietė mane į savo komandą. Mūsų keliai dažnai susikirsdavo. Šiemet mudu pirmą kartą susitikome abu būdami treneriai. Jis savo darbui atsiduoda visu 100 procentų.

Kai vasario mėnesį „Kibirkštis-VIČI“ viešėjo Stambule, „Galatasaray“ išgyveno ne geriausius laikus. Atlyginimai vėlavo 2-3 mėnesius, nemažai žaidėjų buvo patyrusios traumas. Jų pergalė Eurolygoje parodė trenerio ir krepšininkių charakterį. Stambulo klubas ir Jekaterinburge nugalėjo šeimininkes, kurioms, net neabejoju, jau buvo paruošta ir taurė, ir čempionių kepuraitės.

Merginos džiaugiasi raumenukais

– Žaisdama su būsimomis Eurolygos čempionėmis jūsų komanda patyrė skaudžiausią nesėkmę šiame turnyre – Vilniuje pralaimėjote net 39:90...

– Bet užtat išvykoje su „Galatasaray“ du kėlinius žaidėme lygiai, varžovės mus pranoko tik per paskutinį ketvirtį. Potencialo mūsų komandoje yra, tik reikia daugiau patyrusių krepšininkių, iš kurių jaunosios galėtų mokytis ir greičiau tobulėti.

– Po minėto skaudaus pralaimėjimo Stambulo klubui iš jūsų lūpų nuskambėjo chrestomatinė tapusi frazė: „Kai nueiname į treniruoklių salę ir daugiau dirbame, merginos bijo, kad išryškės jų raumenys. Todėl joms reikia apsispręsti, kuo nori būti – modeliais ar krepšininkėmis.“

– Tuo metu taip pasakiau. Bet džiaugiuosi, kad komandoje viskas pamažu keičiasi. Daugumos krepšininkių – tų, kurios dar neragavo duonos užsienyje, – požiūris į krepšinį buvo pusiau profesionalus. Bet siekiant aukščiausių tikslų visur reikia dirbti profesionaliai. Dabar merginos nuoširdžiai daug pluša treniruoklių salėje ir džiaugiasi augančiais raumenukais. Jos pajuto, ką reiškia aikštelėje per Eurolygos turnyrą varžovių gynyboje atšokti kaip kamuoliukui nuo sienos, ir patyrė, kaip malonu fiziškai atsilaikyti prieš varžovę.

Naujų veidų nėra

– Ilgai ilsėtis jums neteks, nes jau gegužės 5 dieną prasidės moterų rinktinės pirmoji treniruočių stovykla. Ar šalies čempionate radote naujų veidų, kuriuos norėtumėte pakviesti į rinktinę?

– Gaila, bet naujų veidų nėra. Kai žmonių nedaug, tenka kabintis už šiaudelio – bent kiek sužibėjusios krepšininkės. Nors jai dar per anksti į rinktinę. O dėl žaidėjų, kurios šį sezoną kovojo Eurolygoje, o praėjusį – Europos taurės turnyre, esu garantuota. Žinau, kad jos jau supranta, kas yra jėgos krepšinis, greitis, nes čia sprendimus reikia priimti kur kas greičiau.

Pamažu rinktinėje vietą sau rezervuoja Mantė Kvederavičiūtė, Greta Šniokaitė. Tikiu, kad Mantė bus viena lyderių. Ir labai gaila per porą metų gerokai patobulėjusios Gretos - išniręs peties sąnarys privertė ją anksčiau baigti sezoną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"